(Jakoff Lipchitz; Chaïm Jacob Lipschitz; Jacques Lipschitz; Jakoff Lipschitz; Chaim Jakob Lipšic; Žakas Lipšicas) Gimė 1891 m. Druskininkuose, mirė 1973 m. Capri (Italija). Pasaulinio garso skulptorius. 1905-1909 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, 1909 m. išvyko į Paryžių, mokėsi „Ecole Beaux-Arts” ir Academie Julian. 1920 m. pirmoji personalinė paroda Paryžiuje, nuo 1912 m. daugybė parodų visame pasaulyje. Skulptūros puošia garbingas vietas didžiausiuose pasaulio miestuose: Centre Pompidou Paryžiuje, Musée des Beaux Arts (Ruanas), Eglise Notre Dame de Toute Grace ; The Abbey, the Iona Community, Argil, Scotland ; Collection Marlborough (Vaduz) ; Hirschhorn Museum (Vašingtonas), Guggenheim Museum (New York), Philadelphia Museum of Art, MOMA (New York), Cleveland Museum of Art, Art Gallery of Toronto etc. Literatūra: Laima Laučkaitė-Surgailienė, Vilniaus dailė XX a. pradžioje (Vilnius, Baltos lankos, 2002): p. 84-95
Apie kūrybą:
„Pasaulinio garso litvakų skulptorius Jacques (Chaïm Jacob) Lipchtzas suvaidino svarbų vaidmenį Paryžiaus mokyklos istorijoje. Jaunystėje jis reiškėsi kaip radikalus kubistinių formų kūrėjas, linkstantis į kostruktyvias medžiagiškas formas, bet vėliau jo plastinė kalba minkštėjo, darėsi universalesnė. Pokario metais jis jau iškilo kaip vienas didžiųjų XX a. Monumentaliosios ir sakralinės skulptūros meistrų. Jo kūryboje susiliejo pagarba tradicijai ir modernumo siekis. Įvairiuose interviu dailininkas nuolat pabrėždavo savo sąsajas su hebrajų kultūros tradicija, įvairių civilizacijų bei meno tradicijų poveikį savo idėjoms bei plastinėms formoms. (...) Įkvėptas Vakarų, Egipto, Juodosios Afrikos ir nomadų skitų dailės tradicijų, J. Lipchitzas daug nuveikė, plėsdamas skulptūros plastinės kalbos galimybes ir meninės raiškos priemonių skalę. Jis buvo vienas tų didžiųjų modernistinės skulptūros korifėjų, kurie pakeitė XX a. skulptūros veidą, įtvirtino naują požiūrį į plastinės kalbos galimybes, skulptūrines formas, jų santykius su supančia erdve.”
Parengta pagal: A. Andrijauskas, Litvakų dailė l´école de Paris aplinkoje, Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2008, p. 190
Jacques’as Lipchitzas: nuo kulto objekto iki atvaizdo
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-02-25
Judaizmas, seniausia krikščionių pasaulio religija, kategoriškai atmetė stabmeldystę ir politeizmą: daiktas žydams jau nėra garbinimo objektas ir dievybės materialioji reprezentacija. Pagonys dievų skulptūras traktavo kaip dieviškumo sankaupas daiktuose – skulptūra neturėjo utilitarinės ar estetinės funkcijos, jos paskirtis buvo sakralinė. Kulto objektai pagonių religijose yra katalikiškojo sakralinio meno užuomazga, nes katalikų ir kitos vėlyvesnės krikščionių religijos skulptūromis siekė įkūnyti dieviškumą, tačiau, skirtingai nei pagonys, nepasiribojo sakraline daikto funkcija – katalikams Kristaus, Mergelės Marijos ar šventųjų skulptūros jau yra ir estetiniai artefaktai. Kuriama estetinė distancija, kuri iš principo prieštarauja sakralumui – siekiui susilieti su dieviškumu betarpiškai. Skulptūra tampa mediumu, per kurį įmanomas pokalbis su Dievu.
Žydai, judaizmo išpažinėjai, kategoriškai priešinasi atvaizdo gamybai – dieviškumas jiems dar yra betarpiška patirtis, dalyvaujanti kasdienybėje per dogmas. Apie pagoniškąjį ritualinį daikto garbinimą arba katalikiškąjį skulptūros įtarpinimą žydų religijoje neįmanoma net pagalvoti. Žydai su Dievu bendrauja betarpiškai, jų religija iš esmės yra ne medijuota – nėra jokio jutiminio pagrindo, kai kalbamasi su Dievu, todėl nėra medijai būdingo įtraukimo į dialogą ir, medijoms taip pat būdingo, atstūmimo nuo mediatoriaus. Kai pokalbyje su Dievu nėra daiktinio tarpininko, žydai išlaiko nuolatinį kontaktą su Dievu. Tokiu būdu žodis neprieštarauja veiksmui ir kūnui, materijai.
Apibendrintai sakant, beveik visų Vakarų pasaulio religijų pagrindas yra trinarė dieviškumo patirtis: žmogus – kulto objektas – Dievas (dievai). Judaizmas dieviškumo apraiškas sutraukia į dvinarę ir tiesioginę struktūrą: žmogus – Dievas. Judaizmas yra neįkūnytos vaizduotės religija. Kitų tikėjimų išpažinėjai nesusilaiko nuo pagundos vaizduotę, kuri yra Dievo dovana, versti apčiuopiamais artefaktais, tuo tarpu judaizmo religijos atstovas vaizduotę pasilaiko sau, nes ji yra esminė Žodžio sąlyga. Katalikams ir kitoms religijoms Žodis yra ankstyvesnis už vaizdą, žydams Žodis – mintis, kilusi iš vaizdinio. Taigi žydai – bene labiausiai suvaldytos vaizduotės tauta, todėl joje nėra jokio stichiškumo ir chaotiškumo: Žodis įformina vaizdų chaosą. Pagonys ir katalikai, būdami gana artimi seniesiems Europos tikėjimams, gyvena daug labiau netvarkingai nei žydai, nes pasaulio tvarką traktuoja kaip daiktiškumą: tai, kas buvo netvarkinga, virsta suvaldyta tvarka daiktų pavidalu. Pagoniška ir katalikiška sakralinio meno samprata reiškia, kad žmogus, Dievo pagalba, suvaldo materiją ir sukuria meno kūrinį, kuris, būdamas aukštos meninės vertės, atspindi dieviškąją tvarką kasdienybėje. Žydas atsisako kurti sakralinį meną, nes suvokia savo mažumą ir ribotumą – Dievo tvarka Žemėje egzistuoja be daiktiškojo patvirtinimo, žmogui nereikia tuo kaskart įsitikinti, įžengus į sinagogą. Tai – savaime aišku. Kūryba žydui yra pirmiausia Žodis, radęsis iš suvaldytos vaizduotės. Žodis jam – aukščiausia materija.
Tokiose religinio ir sekuliariojo mąstymo priešpriešose per kelis tūkstantmečius visgi plėtojosi žydų vaizduojamieji menai. Kūrėjams žydams reikėjo spręsti daug daugiau moralinių ir etinių dilemų, nei katalikams ar pasauliečiams ateistams. Lietuvoje gimęs ir vaikystę Druskininkuose praleidęs žymus skulptorius Jacques‘as Lipchitzas (1891–1973) gana anksti išvyko į Prancūziją, Paryžių, kur XX amžiaus pirmojoje pusėje labai sparčiai ir laisvai vystėsi dailė ir su ja susiję kiti menai. J. Lipchitzo, žydo, skulptūra yra modernistinė, tačiau ne ekspresionistinė – forma negali būti laisva, nevaržoma, nepažabota. J. Lipchitzas – skulptorius kubistas. Religinės dilemos, kurių esmė yra priesakas negaminti atvaizdo, J. Lipchitzą vertė kūrybai rinktis klasikines pirmaprades formas. Kampas ir linija – tai J. Lipchitzo skulptūrinės kalbos pagrindas.
Bronzinė skulptūra „Mūzų gimimas“, sukurta 1944–1950 metais ir saugoma Masačusetso technologijos instituto kolekcijoje, yra vienas laisviausių J. Lipchitzo kūrinių religinių dogmų kontekste. Suprantama, J. Lipchitzas nebuvo senasis litvakas, kurį religiniai įsitikinimai būtų varžę labai stipriai: modernioji Europos kultūra veikė Senojo Žemyno, juolab Paryžiaus, menininkus. „Mūzų gimimo“ linijos rodo, kad J. Lipchitzui kūryba kyla iš suvaldytos stichijos – žirgą reikia išjodinėti, lyg Amerikos prerijų mustangą. „Mūzų gimimo“ formos sukurtos taip, jog atrodo, kad užfiksuotas paties kūrinio gimimas – žirgas, kurį tinkamu metu sulaikius, veržiasi formos ir linijos. Jei žirgas šuoliuotų laisvai, būtų įmanoma konstatuoti romantinį polėkį. Tikėjimo atžvilgiu tai reikštų nesuvaldytą vaizduotę, spontaniškumą, priešingą judaizmo tiesoms.
Skulptūra J. Lipchitzui kaip žydų menininkui reiškia ne pokalbį su Dievu ar dieviškosios tvarkos įgyvendinimą Žemėje, o paklusnumą Dievui, kuris ir nurodo formas, linijas, kampus. Žmogus tėra įrankis Dievo rankose. Kūrėjas niekada nėra pretenzingas ir pervertinantis save, nes žino, jog yra tai, kas virš jo valios. Katalikų menininkui kūryba yra laisvos valios, kurią dovanojo Dievas, ir aukštesnės tvarkos sąveikos vaisius. J. Lipchitzui skulptūra – Aukščiausiojo valdomų rankų artefaktas, kuriame žmogaus valios yra ne tiek jau daug. Skulptūra reikalinga tikrovei ne kaip estetinę funkciją atliekantis daiktas, o kaip formos galimybė. Modernizmo kubistinės formos J. Lipchitzui yra svarbios todėl, kad jomis kalba dieviškumas, suvokiamas kaip kūryba. Ne per formas žmogus kalbasi su Dievu. J. Lipchitzo skulptūros, judaizmo kontekste, tiesiog daugina dieviškumą pasaulyje – verčia jį artimesnį dieviškajai tvarkai, kuri išdėstyta Senajame Testamente. Skulptūros nereikia garbinti nei kaip sakralinio objekto, nei kaip sėkmingo meno kūrinio, nes kūrinys randasi ne tam, kad būtų garbinamas: jis vertas nuostabos, kaip ir visas Dievo valdomas pasaulis. Senųjų tikėjimų skulptūros objektai J. Lipchitzui svarbūs kaip chaoso suvaldymo būdas, kuris jo darbuose kūrybinės karjeros pradžioje buvo įgavęs labai griežtas formas. Antrojoje gyvenimo pusėje litvakų skulptoriui tapo svarbios gamtiškosios formos, kuriomis galima išreikšti universaliąsias temas, nagrinėjamas Senajame Testamente.
Būtų klaidinga manyti, jog J. Lipchitzo skulptūra yra sakralinė. Religinis pagrindas skulptoriaus darbuose ir gyvenime glūdi ne temų ir siužetų, o pamatinės kūrybos sampratos lygmenyje. Skulptūra kaip daiktas, todėl niekad nevirsta atvaizdu, nes už šios materijos slypi, paryžietiškai kalbant, įkvėpimas ir mūzos, o mąstant religiniu požiūriu – tvarka, darbas ir kūryba.
