Vytautas Kazimieras Jonynas (1907 03 16 Ūdrijoje (Alytaus r.) – 1997 12 04 Vilniuje), JAV lietuvių dailininkas-grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražistas, profesorius, JAV nacionalinės akademijos narys. 1923–1944 m. su pertaukomis gyveno Kaune. Nuo 1941 m. buvo Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1943 m., vokiečių okupantams uždarius institutą, grįžo prie kūrybinio darbo, ėmėsi iliustruoti J. V. Gėtės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1951 m. – į JAV. Labiausiai pasireiškė kaip grafikas – kūrė knygoms iliustracijas, estampus, ekslibrisus, pašto ženklus, plakatus, taip pat skulptūras, interjerus, vitražus. Iš lietuvių dailininkų daugiausiai užsienyje yra dekoravęs bažnyčias. Autorius surengė daugybę parodų, jo kūriniai saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1993 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Didžiąją dalį savo kūrybinio palikimo bei asmeninę biblioteką perdavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir jo padaliniui – V. K. Jonyno galerijai Druskininkuose, kur menininkas praleido paskutiniąsias savo gyvenimo vasaras.
Parengta pagal elektroninį žinyną „Žymūs Kauno žmonės“, http://atminimas.kvb.lt
Vytautas Kazimieras Jonynas: filologija ir vaizdas
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2017-03-10
Pasaulio istorijoje yra įvairių tautų, kurios save apibrėžia remdamosi skirtingais kriterijais ir charakteristikomis. Žydų tapatybėje esminis vaidmuo tenka religijai, lietuviai pagal tradiciją – pirmiausia filologinė tauta. Tai reiškia, kad esminis mūsų tautiškumo, buvimo tikru lietuviu, bruožas yra kalbėjimas ta pačia kalba. Antroji Lietuvos Respublika, sukurta 1918 metais, radosi labiausiai veikiama būtent filologinio faktoriaus. Abiejų Tautų Respublika, gyvavusi XVII–XVIII amžiais, buvo vienijama daugiau teritorinių Lietuvos-Lenkijos Respublikos ribų ir, svarbiausia, to paties Statuto (tuometinės Respublikos Konstitucijos) jurisdikcijos bei piliečių pagarbos jai. Sutapo taip, kad XX amžiaus pradžioje, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos priespaudos, formavosi bendrinė lietuvių kalba. Šis sutapimas – vienas svarbesnių veiksnių, dėl kurių visą XX amžių ir net dažnai dabar lietuvis apibrėžiamas kaip kalbantis tautine kalba.
Dėsninga, kad ypač sparčiai besivystant kuriamos Antrosios Respublikos valstybingumo idėjai, lietuvių mene irgi vyko esminiai pokyčiai – radosi daug reiškinių ir kūrinių, apie kuriuos anksčiau buvo galima kalbėti tik kaip apie galimybes. 1900–1940 metais daug šių galimybių tapo tikrove. Ne išimtis ir lietuvių grafikos menas, kuris buvo itin svarbus, aktualus ir sparčiai augantis minėtu laikotarpiu. Tokios aktyvios raidos priežastis buvo ir ta, kad plečiantis lietuviškų knygų leidybai, labai reikėjo kokybiškų ir meniškų iliustracijų literatūros kūriniams. Kaip ir grafikas, tapytojas, skulptorius Telesforas Valius, taip ir kitas garsus, vienas reikšmingiausių XX amžiaus lietuvių menininkų Vytautas Kazimieras Jonynas savo kūrybinį kelią pradėjo nuo grafikos darbų, skirtų naujai lietuvių kalba leidžiamoms knygoms. V. K. Jonynas iš dalies buvo tipinis lietuvių tarpukario dailininkas, nes pagrindinį išsilavinimą įgijo Kauno dailės mokykloje, vėliau mokėsi Vokietijoje ir Prancūzijoje tam, kad sugrįžtų į paskutinius nepriklausomybės metus gyvuojančią Lietuvą pasidalyti svetur įgyta patirtimi ir praturtintų jau toli gražu ne provincialų Lietuvos meno pasaulį naujomis idėjomis, darbais ir net formuojamomis tendencijomis.
Vienas ryškiausių ikikarinio laikotarpio V. K. Jonyno medžio raižinių – tai lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“, išleistos Lietuvoje 1939 metais, iliustracijos. Jose menininkas jau kuria ne tautologinį, siaurai iliustratyvų santykį tarp verbalinio teksto ir vizualaus kūrinio, o suformuoja dialoginį, sampynos ryšį tarp žodžio ir vaizdo. K. Donelaičio poemos veikėjai skaitytojui kalba jau ne iš XVIII amžiaus perspektyvos (tai – verbalinio teksto paskirtis ir užduotis), o kaip XX amžiuje aktualus kūrinys. Grafikos technika sukurta iliustracija knygoje tarnauja kaip savotiška „laiko mašina“, audrinanti modernios Lietuvos skaitytojo vaizduotę ir kelianti iš istorinės į aktualiąją perspektyvą tokį turinį, kuris buvo svarbesnis ne poemos, o iliustracijų sukūrimo metu. K. Donelaičio poema „Metai“ V. K. Jonyno iliustracijų dėka tampa jau modernistinių meno tendencijų veikiamu kūriniu. Siekis atkartoti būriškąją Rytų Prūsijos tikrovę čia minimalus.
V. K. Jonynas yra vienas pirmųjų lietuvių dailininkų, kurie svarbūs kaip meno sociologijos veikėjai. Pokariu minėtas menininkas kartu su bendraminčiais Vokietijos mieste Freiburge įkūrė Meno mokyklą, kuri tapo tikru žinių ir meninės pasaulėžiūros pagrindu daugeliui Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių, tuomet dar pradedančiųjų, o vėliau dažnai išgarsėjusių, lietuvių dailininkų. V. K. Jonynas iškyla kaip vienas svarbiausių asmenų lietuvių meno istorijoje, nes sukūrė ne meninį sąjūdį, artistų grupę ar kryptį, srovę, o būtent instituciją. Iki V. K. Jonyno lietuvių meno istorijoje būta vos kelių asmenybių, kurios būtų supratusios institucijos svarbą meno raidai. Po V. K. Jonyno mokyklos „stogu“ formavosi ir vėliau modernistinės krypties lietuvių dailė, ši mokykla lietuvių dailei tapo tiltu pereiti iš tarpukario į pokarį. Tauta, kuri turi savąją meno mokyklą kaip instituciją, išsyk tampa svarbesne ir reikšmingesne nei pavieniai menininkai. Vėliau V. K. Jonynas pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas, kur tęsė grafiko, skulptoriaus ir tapytojo karjerą.
V. K. Jonynas ir jo darbai liudija lietuviškąsias meno tapatybės paieškas, kurių trajektorijos driekiasi nuo filologinės pasaulėžiūros link abstrakčiosios dailės, jau kuriančios kitokį – bendra atmintimi, o ne kalba ar teritorija, – tautos savęs identifikavimo modelį. Su V. K. Jonynu ir jo karta lietuvių dailės publika, žiūrovai tampa ne vien žodžiu mąstančiais, bet ir vaizdijančiais žmonėmis. Filologinė tapatybė virsta dažnai trauminės ir posttrauminės atminties vaizdu. XX amžiaus antrosios pusės pasaulio žmogui, taip ir lietuviui, norint naratyvinėmis galiomis įveikti karo ir Holokausto traumas, jau nepakako vien verbalinio teksto. Atmintis buvo tiek sukrečianti ir šokiruojanti, kad jau reikėjo kūrinių, kurie gimsta tikrovės akivaizdoje menininkui esant be žado. V. K. Jonynas sujungė lietuvišką knygą ir dailę į vientisą tautinės tapatybės lydinį.
