Lietuvių dailės klasiko Viktoro Vizgirdos (1904–1993) biografiją persmelkia dailės stiliai, tolimų žemynų horizontai, iškilios asmenybės. Gyvendamas toli nuo tėvynės, dailininkas niekada nepamiršo gimtosios Lietuvos, o Ričmondo, Cape Code, Bostono ar Los Andželo apylinkes tapė taip, lyg gyventų Višakio Rūdoje, Kaune ar Beržore.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gimtuosiuose Dominikoniuose sudegus sodybai ir mirus tėvui, V. Vizgirda su mama kraustosi į Kauną, ten lanko rusų gimnaziją, išlaiko egzaminus į „Saulės“ gimnaziją. Bronzos medaliu baigęs Kauno meno mokyklą, Justino Vienožinskio mokinys tobulinasi Paryžiuje, susipažįsta su prancūzų modernistų P. Cezanne‘o, Raulio Dufy, Henri Matisse‘o, P. Derain‘o kūryba. 1932 m. kartu su Neemija Arbitblatu surengia personalinę parodą, 1937-1938 m. vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungai, pakviečiamas dirbti Vilniaus dailės akademijos direktoriumi. Su V. Vizgirda siejami modernėjantys Lietuvos dailės procesai: jis tampa vienu aktyviausių Ars grupės organizatorių, dalyvauja parodose.
1944 m. išvykęs į Vakarus, V. Vizgirda gyveno Vienoje, Tiubingene, Berlyne. Dailės ir amatų mokykloje Ecole des Arts et Metiers Freiburge vadovavo tapybos studijai, bendravo su šios mokyklos įkūrėju V. K. Jonynu. 1950 m. atvyko į JAV. Kūrė vitražus, tapė peizažus, įamžino išeivijos kultūros bendražygių portretus. Ekspresyvia vaizdo išraiška, dinamiškais potėpiais formavo vitališkais mostais paženklintą tapybą. Savo darbuose sujungė impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo sąšaukas, tačiau liko ištikimas savo tautos pasaulėjautai.
„...Viktoro Vizgirdos gyvenimą ir kūrybą galima skaityti kaip XX amžiaus Lietuvos dailės istorijos knygą. Visa šio menininko veikla vienaip ar kitaip buvo susijusi su tos istorijos vyksmu: dailininkų sąjūdžiais, naujais reiškiniais, dailės pedagogika, pačios dailės lūžiais istorinių pervartų laikotarpiais. Gausu faktų, datų, vardų, organizacijų, parodų, kelionių, straipsnių; tai jau surašyta ir į knygas. Bemaž septyni dešimtmečiai kūrybos, šimtai darbų muziejuose, galerijose, privačiuose rinkiniuose. Kūryba - be pauzių ir meninių ,,duobių“, nedariusi staigių posūkių, galbūt net pernelyg susispaudusi į tuos pačius pasikartojančius mėgstamus motyvus: žalią medžių lapiją ir pro šakas prasimušantį melsvą dangų, vingiuojantį smėlingą kaimo keliuką su koplytėle, prie gėlių vazonėlio sustojusias medines dievukų skulptūrėles. Ir amerikietiškoji aplinka, kurioje dailininkui teko pragyventi ilgą gyvenimo dalį, nelabai tepajėgė pakeisti iš gimtosios Višakio Rūdos brūzgynų atsineštą gamtos regėjimą. Bostono ar Los Angeles apylinkes jis tapė lyg kur ant Suvalkijos kalvelės stovėtų, gal tik neramiau, su nostalgija.
Bet V. Vizgirdai gamtoje niekad nebuvo ankšta. Turbūt jis bene laisviausiai iš XX amžiaus mūsų tapybos korifėjų toje gamtoje jautėsi, kartu išsakydamas jai savo meilę ir ištikimybę. Laisviausiai todėl, kad turėjo įgimtą gamtos ritmo pagavą, instinktyvų gebėjimą suderinti tuos su savo individualybe ir tapybine kalba. Jam labai nedaug tereikėjo iš aplinkos, kad rastųsi TAPYBA.
V. Vizgirdos peizažų jėga - niuansų melodijoje. Tapytojas neprilygstamas sugebėjimu sukurti ypatingą peizažų erdvės virpulį, spalvų bangelėmis paskleisti intymias ir jaukias sodo, miško, pakelės vaizdų nuotaikas, potėpiais sugyvinti patirtus įspūdžius, neperlenkti tapybinės ekstazės. Niuansai jo vaizduose kaip šilta melodija. Ar ne tai turėjo galvoje Justinas Vienožinskis (1886-1960), apie Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje (1931) eksponuotus V. Vizgirdos peizažus rašydamas: ,,[...] jo spalvinė muzika susidaro iš skaidrių, labai gyvų, kartais net aštresnių spalvų, ne tiek šviesa, kiek šiluma tesiskiriančių - jungia jas refleksiniai tonai [...], o visa kartu spalvingo ornamento pavidalu liejasi plačiu mastu iš jaunos krūtinės, kurdama labai skambias, jaunas pasakas [...]“. Radosi minties ir jausmo pusiausvyra, grakštus ,,spalvos hedonizmas“, anot Jolitos Mulevičiūtės pastebėjimo apie ankstyvuosius V. Vizgirdos peizažus. Pavyzdžių užtektinai. Žiūriu į ,,Kauno peizažą“ (1930?; privatus rinkinys), ,,Sodą“ (1930; Lietuvos dailės muziejus), ,,Peizažą Raseiniuose“ (1931; privatus rinkinys), ,,Peizažą“ (1931; Lietuvos dailės muziejus), ,,Medžius“ (1938; Lietuvos dailės muziejus). Tai ypatingo subtilumo niuansų orkestruotės, galinčios - jei taip kada atsitiktų - atlaikyti ir V. Vizgirdos jaunystėje pamėgtų dailininkų P. Cézanne’o, R. Dufy, H. Matisse’o, P. Bonnard’o darbų kaimynystę. Lietuvio paveiksluose visad rasi tapybinę eleganciją, saiką ir skonį, prancūziškojo meno pamokų išugdytus.“
Viktoras Liutkus
V. Vizgirdos darbų yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejuose, Rygos dailės muziejuje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, privačiuose rinkiniuose.
