Meninis Samuelio Bako talentas atsiskleidė 1942 m. birželį Vilniaus gete vykusioje parodoje. Į getą jis buvo uždarytas kartu su šeima, naciams okupavus Lietuvą. Tada S. Bakui tebuvo devyneri. Gete išgyveno tik jis su mama – tėvas ir keturi seneliai žuvo. Po karo S. Bakas paliko Lietuvą. Mokėsi Miunchene, o 1948 m. emigravo į naujai įkurtą Izraelio valstybę, kur tapo Becalelio dailės mokyklos mokiniu. Dailininkas daug keliavo, gyveno Paryžiuje (1956–1959 ir 1980–1984), Romoje (1959–1966), Izraelyje (1966–1974 ir 1977–1980), Niujorke (1974–1977), Šveicarijoje (1984–1993), o 1993 m. įsikūrė JAV.
Intensyviai ieškodamas savojo stiliaus, S. Bakas išbandė įvairias dailės kryptis ir 7-ojo dešimtmečio viduryje pasuko simbolinio siurrealizmo keliu. Jo metafizinės figūrinės kompozicijos pasakoja sudėtingas istorijas ir kelia egzistencinius klausimus. Žiūrovas įtraukiamas į dailininko pasaulį ir pasmerkiamas intensyviems mąstymo ir interpretacijų procesams. Nors S. Bakui pirmiausia rūpi paveikslo turinys, tačiau jis susikūrė aiškias komponavimo ir proporcijų taisykles, paremtas gimtojo miesto vaizdiniais: „Vilnių vienu ar kitu būdu piešiu visą gyvenimą. Aš mačiau Vilnių būdamas vaikas ir tais įspūdžiais, proporcijomis tarp namų langų ir sienų, tarp namų ir gatvių vadovaujuosi savo kūryboje iki šiol“ (S. Bakas, 2001, Lietuvos rytas, 224:8).
Tapytojas mėgsta savaip interpretuoti ir keisti daiktų reikšmes: metaliniai angelų sparnai nesuteikia laisvės, o knygose sudėta išmintis nepadeda priimti teisingų sprendimų. Dažnai natiurmortuose pasikartojantis kriaušės motyvas įgavo „uždraustojo vaisiaus“ metaforą: „Vaikystėje maniau, kad vaisius, suteikęs gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio ir dėl kurio Adomas buvo išvytas iš rojaus, turėtų būti kriaušė. Aš nepasirinkau obuolio, nes mano vaikystės prisiminimuose jis visada buvo rūgštus“ (S. Bak, 2009, Nutapyta žodžiais, 407). S. Bako kriaušės – tai prarastojo rojaus ilgesys, tai ilgesys vaikystės, kurią sugriovė Holokaustas.
Geltona Dovydo žvaigžde S. Bakas paženklina savo tapybą ir save: „Esu pats tikriausias klajojantis žydas. Turiu mažą lagaminėlį, į kurį susidedu visas savo šaknis, ir, kad ir kur nuvykčiau, jos visada būna su manimi“ (S. Bakas, 2001, Lietuvos rytas, 224:8). Mirties šešėlis, palietęs S. Baką vaikystėje, slenka jo drobėse visą gyvenimą. Skurdžiuose peizažuose ar miestų griuvėsiuose pavaizduoti suskilinėję akmeniniai šachmatai, indai ir kriaušės, žmonės nupjautais viršugalviais ir lentomis užkaltais veidais, raktais ir įvairiais rakandais užtvindytos gatvės – viskas autoriaus drobėse simbolizuoja mirties pergalę prieš gyvenimą. Vis dėlto dailininko tapyba nėra nihilistinė. Svarbiais istoriniais momentais S. Bakas suteikia žmonijai galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio.
Didžioji S. Bako tapybos dalis priklauso autoriui, jo paveikslų turi pasaulio privačios galerijos ir kolekcininkai. Geto piešiniai bei gausi autoriaus dovanota tapybos darbų ir litografijų kolekcija yra saugoma Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
Parengta pagal:
Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose. Sud. Gradinskaitė, V. (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation
