Rimtautas Gibavičius

Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935–1993) – Lietuvos grafikas, knygų dailininkas, scenografas, sgrafito meistras. Rimtautas Gibavičius sovietmečiu buvo vienas iš moderniausių ir labiausiai apsiskaičiusių menininkų. Jis ne tik kūrė itin naujovišką grafiką, plakatus, scenovaizdžius, bet ir rūpinosi, kad lietuvių dailė taptų intelektualesnė ir panašesnė į vakarietišką. Dirbtuvėje Rūdininkų gatvėje turėjo sukaupęs nemenką užsieninių dailės leidinių biblioteką, mokėjo lenkų ir anglų kalbas, bendravo su įvairių šalių menininkais. 1960 m. baigė Dailės institutą, ir jo diplominis darbas, 8 medžio raižinių serija Jaunystė, tąmet jau buvo eksponuotas respublikinėje parodoje, „Vagos“ leidyklos išleistas atskiru aplanku, o serijos raižinys Laukų mergaitė pateko į 1962 m. Maskvos Puškino dailės muziejuje rengtą XV–XX a. medžio raižinių parodą.

Labiausiai išgarsėjo estampų ciklu „Vilnius“ (1964–1987) bei sgrafitais Vilniaus universitete: „Devynios mūzos“ (1969) ir „Istoriniai portretai“ (9-asis deš.). 

Asmeninės dailininko parodos surengtos Maskvoje ir Varšuvoje (1973), Belgrade (1974), Magdeburge (1977) ir Veimare (1980), Taline (1979), Vilniuje (1986). 1968 m. už estampų seriją Vilnius pelnė LSSR premiją, 1977 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1990 m. tapo VDA profesoriumi.