Kazimieras Žoromskis

Dailininkas Kazimieras Leonardas Žoromskis gimė 1913 m. kovo 4 d. Smilgių parapijoje, Panevėžio apskrityje Antano Žoromskio ir Domicelės Andrijauskaitės šeimoje. 1936 m. baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. Tais pačiais metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir 1937 m. baigus Kauno Karo mokyklą, paleistas į karininkų atsargą. 1938 m. įstojo į Kauno meno mokyklos II kursą, mokėsi Justino Vienožinskio tapybos studijoje. Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui dalyvavo Birželio sukilime. 1942 m. baigė Vilniaus ir 1945 m. Vienos dailės akademijas. Tais pačiais metais dailininkas jau studijavo anatomiją Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1946 m. mokėsi Romos dailės akademijoje. 1943–1986 m. K. Žoromskis, gyvendamas ir kurdamas priverstinėje emigracijoje, dirbo kūrybinį ir pedagoginį darbą Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kolumbijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik 1986 m. dailininkas sugrįžo į Lietuvą.

Pasaulio spaudoje dailininko Kazimiero Žoromskio kūrybos kelią nuo 1942 m. atspindi gausybė įvairaus pobūdžio publikacijų: apie ankstyvuosius impresionistinius natiurmortus ir peizažus, eksponuotus parodose 1947–1950 m. daug rašoma Madrido ir Bogotos pagrindinių dienraščių puslapiuose. Meno kritikos dėmesio dailininko kūrybai nestigo ir JAV, kur jis gyveno ir kūrė nuo 1950 m. Jo parodos Niujorke, Madride ir Paryžiuje buvo garsinamos ne tik specialiuose galerijų leidiniuose, bet ir „New York Times“ puslapiuose, žurnaluose „Art Magazine“, „France-Amerique“. Kritika atkreipė dėmesį į kūrinių kompozicijos originalumą, meninės formos išraiškingumą ir virtuozišką tapybos techniką.

Ilgą laiką kurdamas toli nuo tėvynės, niekuomet neprarado vidinio ryšio su Lietuva. Pažinęs Europos muziejų šedevrus, vėliau – moderniojo meno paskatintas naujiems ieškojimams ir atradimams, savo kūryboje išsaugojo lietuvių puoselėjamas dvasines vertybes. Sujungęs geriausias europietiškos tapybos ir savos tautos estetikos tradicijas su Niujorko mokyklos įkvėptomis naujovėmis, dailininkas tyrinėjo optinės šviesos sklaidos problemas spalvoje. Jis išplėtė oparto koncepciją, sukūręs originalią oparto meno atšaką – unikalų optinio impresionizmo stilių – šviesos žaismas spalvoje paveikslo plokštumoje įgijo trečią dimensiją.

Niujorko laikotarpis (1956–1986) K. Žoromskio kūryboje kupinas drąsių eksperimentų ir netikėtų posūkių. Jis nebuvo iš tų dailininkų, kurie laikosi vienintelio stiliaus, dailininkas jautriai reagavo į aplinką, nuolat ieškojo vis tobulesnės meninės formos. Matyt, tai ir nulėmė kūrinių temų ir stiliaus įvairovę. Per trisdešimt metų Niujorke sukurti brandžiausi kūriniai, surengta daug personalinių parodų. Jo paveikslai buvo eksponuojami kartu su Marc Chagall, Vasilijaus Kandinskio, Salvadoro Dali, Max Ernst Willem de Kooning ir kitų žymių menininkų kūriniais.

Studijoje Niujorko centre, Manhetene, 23-iojoje gatvėje, K. Žoromskis parašė šešis romanus (nepublikuoti), keliolika novelių ir daug kritikos straipsnių, nutapė geriausius savo paveikslus: seriją „Pasikalbėjimas su uolomis“, ciklus „Sienos“, „Skelbimų lentos“, „Trijų dimensijų seriją (TDS)“, pradėjo „23-iosios gatvės“ ciklą. 

Parengta pagal: Maklaševičiūtė K. (2007). Kazimieras Žoromskis. Vilnius: R. Paknio leidykla.

 

Kazimieras Žoromskis: peizažas abstrakcijoje – ar tai įmanoma? 
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-08-22

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje susiformavo savita meno kryptis – pop artas. Praėjusio šimtmečio Amerikos lietuvių menininko Kazimiero Žoromskio kūryba menotyrininkų priskiriama būtent šiai krypčiai. Pop artas vienu iš tikslų formulavo siekį įveikti abstrakčiojo ekspresionizmo tapybos elitizmą – iki pop arto darbus pirkdavo turtingų šalių muziejai ir kolekcininkai, už juos mokėdavę dideles pinigų sumas. Pop artas staiga tampa prieinamas kiekvienam susidomėjusiam: paveikslų kainos ne tokios didelės, kokios buvo įprastos tradiciškai.
K. Žoromskis, kaip vienas iš pop arto menininkų, yra labai individualus, jo tapyba tik iš dalies susijusi su Andy Warholo ir kitų pasaulinių žvaigždžių idėjomis bei kūriniais. Lietuvių menininkas kūrė tokius darbus, kurie sintezuoja abstraktųjį ekspresionizmą, figūratyviąją tapybą, fotografiją ir jo kolegų amžininkų kūrybos tendencijas. Žinoma, šiandien K. Žoromskio darbai, kaip bebūtų apmaudu, vėl yra virtę kolekcininkų ir meno specialistų labai brangiai įkainojama preke, nes jau tapo klasika. Už vieną iš jo kūrinių Jungtinių Amerikos Valstijų muziejus yra sumokėjęs beveik milijoną JAV dolerių. Tai, kas buvo protestas prieš elitizmą, virto elito intereso objektu.
Dar vienas pop arto ypatumas yra siekis priešintis masinei ir be galo tiražuojamai kūrybai, tačiau pop arto menininkai kuria ne priešingos masiniam menui stilistikos kūrinius, o juos parodijuoja. A. Warholas tai darė pasirinkdamas didelių matmenų darbų formatą. K. Žoromskis tapė tokius paveikslus, kuriuose vienas ir tas pats fragmentas tame pačiame kūrinyje pakartojamas kelias dešimtis kartų. Vokiečių mokslininkas Walteris Benjaminas dar XX amžiaus pirmojoje pusėje rašė apie fotografiją kaip reprodukavimo terpę. K. Žoromskis savo kūriniais paradoksaliai teigia, kad kopijuoti visą kūrinį nėra prasmės, nes galima sukurti kopijų, kurių visuma yra originalas. Tuomet tokio originalo kopijavimas būtų antrinis. Tai – protestas prieš masinį fotografijos meno pobūdį.
K. Žoromskis pagarsėjo kaip kūrėjas, kuris suformavo naują pop arto pakraipą – optinį impresionizmą, kuriam būdingas eksperimentavimas spalvomis, šviesa ir tamsa bei trečiosios dimensijos įvedimas į abstrakčiąją dailę. Būtent trijų dimensijų kūriniai įgalina teigti, kad menininkas sujungė figūratyviąją ir abstrakčiąją dailę į visumą, kurioje minėtų dviejų tapybos rūšių skirtumai nublanksta prieš eksperimento drąsą. Optinis darbų vaizdas kuriamas keliais sluoksniais, panašiai kaip ir tradicinėje tapyboje, tačiau čia fragmentai ne uždažomi naujomis spalvomis, o sukuria tai, kas šiuolaikinėje kompiuterinėje grafikoje vadinama sluoksnių (layers) perdanga. Taip pasiekiama pati tapybinės kalbos pradžia, jos šaknys, kuriose tapybos skirstymas į rūšis netenka prasmės. 1986 metų darbe „TDS 259“ K. Žoromskis sukuria keturis sluoksnius: paviršiuje matoma paveikslo centre įvykstanti trapecinių figūrų sankirta, antrą sluoksnį sudaro geltona juosta paveikslo apatinėje dalyje, trečiame sluoksnyje dominuoja raudona juosta, o ketvirtąjį, patį giliausią, optiškai kuria geltonos, raudonos ir mėlynos spalvų gama. K. Žoromskio ir kitų pop arto menininkų indėlis į būsimos kompiuterinės grafikos raidą yra neabejotinas.
Dar vienas savitas K. Žoromskio darbų bruožas – spalvos pirmapradiškumo raiška: menininkas dirba ne su daiktinės ar žmogiškosios tikrovės fenomenais (tai – figūratyviosios tapybos ypatybė) ir ne su minčių ir vaizduotės projekcijomis į drobę (tai – abstrakčiosios dailės ypatybė), o su pačios tapybos kalbos elemento – spalvos – galimybėmis. Abstrakčiajai tapybai toks veiksmas artimas tuo, kad spalva visgi yra interpretuojama menininko galvoje, tačiau kartu priklauso nuo fizikinių savybių (tai apriboja subjektyvią interpretaciją). Figūratyviajai dailei K. Žoromskio eksperimentas nesvetimas tuo, kad jo paveiksluose pati tapybinės raiškos priemonė virsta, semiotikos terminais sakant, figūratyviu aktantu – kai darbai eksponuojant pakabinami šalia, įvairių paveikslų spalvos tarpusavyje kuria naratyvą. Vienas atskiras paveikslas, figūratyviosios tapybos taisyklių požiūriu, kalba mažiau. K.Žoromskio spalviniai bandymai labai susiję su fizikos mokslo žiniomis apie spalvų spektrą. Būtent remdamasis šiuo žinių bagažu, menininkas savitai interpretuoja kiekvienos spalvos fizines ir impresines, mentalines ypatybes. Negalima pamiršti, kad K. Žoromskis – akademinis menininkas, dėstęs įvairiuose JAV universitetuose ir kolegijose.
Dar viena K. Žoromskio tapybos kalbinė ypatybė yra savitas šešėliavimas: tapybinis spalvingumas interpretuojamas fotografijos meno kalbos pagalba. Šviesotamsa – ir tapybos, bet kartu ir fotografijos, kalbos priemonė. Šviesotamsa fotografijoje – tai pirmiausiai juodai baltos, nespalvotos, fotografijos ypatybė. K. Žoromskis kartu su daugeliu pop arto menininkų šį kalbinį elementą įtvirtina visame spalvų spektre. Fotografijai itin artimas yra menininko darbas „Jūratės karalystėje“, sukurtas 1972 metais. Jame šešėliai kuriami tarp baltos ir pilkos spalvų, šešėlis čia tampa figūratyvaus pasakojimo būdu. Šešėlis iš raiškos priemonės virsta aktantu. Būtent šviesotamsa lemia tai, kad šiame paveiksle žiūrovas atpažįsta povandeninį pasaulį, kurį menininkas ir siekė vaizduoti.
Taigi K. Žoromskio kūryba yra vienis, kuriame jungiasi visų vizualiųjų menų, išskyrus kiną, ypatumai, sukeldami modernumo, kylančio iš archajinių pradmenų, efektą.
Dauguma menininko darbų yra saugomi Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje, iš kurios archyvų pastarąjį dešimtmetį gal kiek per retai atskleidžiami viešumai ir eksponuojami.