Collection: Arūnas Vaitkūnas

Arūnas Vaitkūnas gimė 1956 gegužės 29 d. Kaune. 1967–1974 mokėsi Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (dabar – Kauno dailės gimnazija). 1974–1980 studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute Vilniuje (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1980–1983 dėstė tapybą S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas). 1983–1985 dirbo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje parodų eksponuotuoju. 1985–1993 dirbo tapybos mokytoju Kauno J. Naujalio meno mokykloje. 1990 tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1992–2005 dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto Dailės pagrindų katedroje: ėjo vyr. asistento, docento (1994), profesoriaus (nuo 2003) pareigas, buvo katedros vedėjas (1995–2005). 2005 gegužės 14 mirė Tbilisyje. Palaidotas Romainių kapinėse Kaune.

Tapytojas po studijų pasirinko ir tyrinėjo laiptinių motyvus: dėl neįprastų rakursų, persivijusių turėklų, skersinių linijų atsirasdavo ekspresijos ir deformacijos, suirimo ir nelegalaus būvio, vertikalių grėsmingų blyksnių. Visa tai A. Vaitkūnas tapyboje „atrado“ ir prisijaukino taip, kad žiūrovui visad pasąmonėje išliko tas tapytojo pirminis motyvas. Todėl iš abstrahuoto gamtos motyvo A. Vaitkūno tapyboje lengva persikelti asociacijomis į ekspresyvius laiptinių viražus.

Tapytojas nuolat akcentavęs nepamainomas plastinės išraiškos galimybes, eksperimentavęs su spalva, kompozicija ir viso paveikslo struktūra, niekad nenusigręžė nuo arsininkų paliktos tradicijos. Negana to, net ir bedaiktėse abstrakcijose, neaiškių formų, pavidalų ir dėmių keistuose išsidėstymuose buvo galima nujausti ne laukinį primityvizmą ar automatizmą, o ilgai stebinčio ir nuosekliai dirbančio dailininko renesansiško modelio tvėrimą. 

Žavėjęsis ir pritaikęs senosios meistrystės tapybą savo darbuose, jis, atrodo, sugebėjo lengvai ir virtuoziškai perversti dailės istoriją kaip knygos lapus. Kartais tokioje tapyboje susiliesdavo visiškai skirtingi, bet labai jo mėgstami istorijos fragmentai, pvz., rembrantiška šviesotamsos pamoka ir ekspresionisto Georges’o Rouault „sunkių“ ir „lengvų“ spalvų kontrastai. 

Greitai atrasti skambesį tarp formos ir turinio, ir iškart visiems aplinkui tai savo išskirtinėmis spalvomis bei potėpiais pasakyti – buvo taip įprasta ir neįtikėtina Arūno Vaitkūno tapyboje.

Pagal www.artkaunas.com