Neemija Arbitblatas (Arbit Blatas) (1908-1999) gimė 1908 m. Kaune, mirė 1999 m. Niujorke.
Arbit Blatas lankė Kauno žydų realinę gimnaziją, taip pat po pamokų papildomai tobulinosi, lankydamas privačias Justino Vienožinskio pamokas. 1924–1926 m. tapybą studijavo Berlyne, Drezdene, 1926–1932 m. Paryžiuje, buvo jauniausias l’ecole de Paris narys.
Paveiktas įvairių modernistinio meno srovių, N. Arbit Blatas Paryžiuje greit išsivadavo iš akademinės tradicijos ir dramatiškų motyvų prisodrinto vokiškojo ekspresionizmo įtakos. Dvasiškai jam, kaip ir daugeliui Paryžiuje kūrusių litvakų, artimiausias buvo minkštesnis išskirtinį dėmesį teikiantis plastinėms problemoms prancūziškas ekspresionizmas, kuris buvo švelninamas impresionistinės estetikos elementais.
Nuo 1940 m. gyveno Niujorke.
Arbit Blato kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, JAV ir Prancūzijos muziejuose: Metropolitan Museum of Art, New York, Museum of Modern Art, New York, Whitney Museum of American Art, New York, Museum of the City of New York, National Portrait Gallery, the Smithsonian Institution, Carnegie Institute, Pittsburgh, Rochester Museum, Virginia Museum; Delgado Museum, New Orleans, Palm Springs Desert Museum; Wichita Art Museum, Jeu de Paume, Paris, Le Centre Pompidou, Paris, Musee Bourdelle, Paris, Musee de Boulogne, Musee de Ceret, Musee de Grenoble, The Renee and Chaim Gross Foundation, taip pat Lozanos, Tel Avivo, Jeruzalės miestų muziejuose.
Neemija Arbit Blatas: lietuviškasis štetlas Paryžiuje
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-09-26
XX amžiaus pirmosios pusės dailininkai litvakai, gyvenimo kelią pradėję tuometinėje išsivaduojančioje ar ką tik išsivadavusioje Lietuvoje, beveik visi vėliau emigravo į Prancūziją, Paryžių. Fenomeno, kurį jie ten sukūrė, neįmanoma suprasti, nežinant litvakiškosios štetlo tradicijos.
Štetlas – tai žydų gatvė daugelyje Lietuvos bei kitų tuomet nepriklausomybę atkuriančių Rytų ir Vidurio Europos valstybių miesteliuose bei didesniuose miestuose. Iki pat vėlyvojo tarpukario žydams šis regionas buvo labai palankus plėtoti visuomenę, savo bendruomenes, kultūrą ir siekti puikių pasiekimų kitose gyvenimo srityse. Be rabino ir jo klausančiųjų bendruomenės neįsivaizduojamas joks Lietuvos miestelis iki Holokausto. Žydai, šioje teritorijoje gyvenę jau ne vieną šimtmetį, sukūrė sociumo pagrindus ir padėjo daugeliui tautinių valstybių nelikti siaurai nacionalistinėmis. Žydų sukurta visuomenė – tai tolerancijos Kitam bendruomenių telkinys. Štetlas, kaip žydų ir kitų tautų žmonių apgyvendinta gatvė, priima kiekvieną, kuris nekelia grėsmės Kito laisvam pasirinkimui ir visuomeniniam elgesiui.
Suprantama, kad iš žydų religinės tradicijos į tarpukario Lietuvą įsilieja ir aukšti moraliniai standartai, kuriais tuometinė Lietuvos valstybė stipriai pasižymėjo: dėl tolerancijos kitoniškumui individas nenustoja savo laisvės – atvirkščiai, tik įtvirtina ją, nes judaizmo diktuojama visuomenės samprata reikalauja maksimalaus pakantumo kitoniškumui. Moralė tarpukario lietuviams ir žydams – tai savo laisvės ribos, susiliečiančios su kito žmogaus laisvės erdve. Tik per šį sąlytį ir plėtojasi tai, ką sociologai vadina visuomene. Tarpukario Lietuva buvo ir valstybė, kurioje augo ir kūrėsi stiprūs žmonių individualizmo pagrindai. Individas lietuviui ir žydui – tai ne izoliavęsis ir kitų nematantis asmuo, o bendraujantis ir save įtvirtinantis dialoge ar poliloge su kitomis asmenybėmis, kultūromis ir viskuo, kas nesutampa su to individo savastimi ir įsitikinimais.
Tarpukario Lietuvos štetlas – tai gyvas socialinis audinys, pagrįstas tuo, ką britų sociologai vadina tipizacija – žmonės išmoksta vienos ar kitos elgesio normos, todėl kaskart ir kasdien mokytis naujų elgesio būdų tiesiog nereikia. Žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose sukūrė ne žemdirbiškos, o miestiškosios kultūros veikimo būdus. Dienotvarkė, santykiai su kaimynu, gyvenimas draugijose – tai ir lietuvių, ir žydų tarpukario Lietuvoje bendras kūrinys. Būtent iš tipinio elgesio, bendravimo lietuvių ir jidiš kalbomis radosi tuometinė platesnė nei lietuviškojo kaimo visuomenė, jau negyvenanti siaurame ir gana izoliuotame vienkiemyje, o einanti už fizinio bei mentalinio horizonto. Žinių geismas, bendrumas per individualumą lietuviams ir žydams leido gyventi pagal bendrą konceptą, kuris būdavo patvirtinamas kiekvieną dieną. Tai – štetlas.
XX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose dailininkai, jau įgiję išsilavinimą Lietuvoje ir trokštantys jį gilinti užsienyje, masiškai emigravo į tuometinę meno Meką – Paryžių. Paradoksalu, tačiau tai, kas apibūdinama kaip Paryžiaus menų mokykla, kilo būtent iš litvakiškojo štetlo gyvenimo logikos. Susikūrė bendruomenė, kurioje niekas nesijautė užgožtas kolegos, kiekvienas pripažintas pagal savo gabumus, talentą ir darbą. Apie meno pasaulyje dažnas intrigas ir duobės kasimą bičiuliui tuometiniame Paryžiuje kalbėti buvo neįmanoma – vyravo toks bendrumas ir tolerancija kiekvienam atvykėliui, jog šis netrukus jausdavosi čia kaip namuose. Nebuvo ir siauro mąstymo paprastai diktuojamos baimės, jog būsiu nustelbtas kolegos.
Paryžiaus Monmartro bendruomenę XX amžiaus pirmojoje pusėje galima vadinti individų visuomene, kurią žydai, atvykę į Prancūzijos sostinę, tiesiog pernešė į kitą žemyno pusę – tai, kas buvo sukurta Lietuvoje, prigijo ir ten, nes tokios mąstymo, elgesio ir sugyvenimo formos yra universalios ir nepakeičiamos. Kūrybingumas maksimaliai derėjo su Paryžiaus dailės mokyklos kasdienybe. Ta kasdienybė buvo virtusi nuolatinės nuostabos ir susižavėjimo objektu. Paradoksalu yra tai, kad Paryžiaus mokyklos menininkai, daugelis kilę iš okupuotos Lietuvos ar aplinkinių XX amžiaus pradžioje dar pavergtų valstybių, kelis dešimtmečius praleido kartu, dalydamiesi kūrybinėmis studijų patalpomis ir kitaip praktiškai organizuodami „Avilio“ gyvenimą, tačiau nesuvienodėjo – kiekvienas išlaikė savo individualų stilių ir braižą.
Neemija Arbit Blatas, gimęs ir su pertraukomis augęs bei mokęsis Kaune, yra vienas savičiausių ir stipriai žydiškojo štetlo socialumą perteikusių menininkų. Niekada neišsižadėjęs savo kilmės, mokęsis Vokietijoje ir Paryžiuje, kūrybinio kelio pradžioje jis kūrė impresionistinio stiliaus tapybos darbus. Kaunas ir Paryžius – giminingi miestai jo vaizduotėje. Kauno ilgesys, virtęs paryžietiška impresija, šiuos miestus labai suartino. Dauguma N. Arbit Blato darbų – tai peizažai, kuriuose matyti gatvė ir upė arba medis. Darbas „Gatvės Paryžiuje“ rodo sentimentus tai vietai, kurioje formavosi menininko asmenybė ir pasaulėžiūra – dailininkas ir Paryžiaus gatvėje įžvelgė litvakų štetlą: nuo žmogiškosios tikrovės izoliuota gamta kūrėją domino gana retai.
Vėlesnėje kūryboje, kurioje jau matyti įsigyvenimas į naują aplinką, mažiau impresionizmo bruožų, sentimentas Kaunui nėra toks svarbus, tačiau aiškiai matoma, kad pagrindiniai menininko pasaulėžiūros ir praktinės filosofijos pagrindai užgimė ir vystėsi būtent Lietuvoje. Artimi santykiai su kolegomis ir mokytojais litvakais iš Kauno ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių (ypač su Jokūbu Mesenbliumu) byloja apie gyvą socialumą: atvirumą Prancūzijos tikrovei (menininkai tikrai nebuvo paskendę naivioje gimtųjų vietų nostalgijoje), norą nuolat tobulėti ir mokytis, savosios tapatybės išsaugojimą, nepriklausomai nuo vietos, kurioje apsigyventa. N. Arbit Blato kūryba šiandien svarbi tuo, kad sako, jog žmogaus tapatybė gali būti ne taip jau ir stipriai susijusi su vieta: jei stiprus kūrybingumas ir į pasaulį einama atvirai, gimtosios vietos atkuriamos bet kurioje vietoje. N. Arbit Blato ir jo kolegų iš Paryžiaus „Avilio“ pripažinimas neabejotinai buvo nulemtas tų elgesio ir mąstymo būdų, kurie atsinešti iš atsikuriančios Lietuvos.
XX amžiaus vidurio istorija žydams buvo itin nepalanki – jokiu būdu neignoruojant žmogiškųjų aukų, žvelgiant į praėjusio amžiaus vidurio Paryžiaus dailę, galima teigti, jog žlugo patys žmonių, net ir nepriklausomai nuo tautybės, socialumo pagrindai, kurių žydai savo asmeniniu pavyzdžiu ir kasdiene praktika kantriai mokė savo kaimynus kitataučius. N. Arbit Blatas Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur ir gyveno iki mirties.
N. Arbit Blato ir jo kolegų litvakų buvimas išmokė pasaulį paprastų, bet labai sunkių tiesų: nors ir būtum genijus, užsidaręs studijos vienatvėje, vertingus meno kūrinius pasauliui duoti įmanoma tik bendraujant ir palaikant tai, ką Vakarų civilizacijos kūrė kelis tūkstantmečius. Tik nuolat tęsiamas atminties darbas yra prasmės mene sąlyga.
