Antanas Martinaitis (1939–1986) was a Kaunas-based Lithuanian painter, linked directly to the inter-war Expressionist group “Ars” through his professor Antanas Gudaitis; the Kaunas children’s art school where he taught was later named after him. His paintings sometimes approach abstraction but never abandon the figure, landscape or objects. A storyteller in paint, he conjured a glowing festivity of tone and colour that veils pain and a premonition of death.
Dailininkas antanas Martinaitis gimė 1939 m. Vandžiogaloje, Kauno r. Mirė 1986 m. Kaune.
Nuo 1965 m. dalyvavo parodose, gyveno ir dirbo Kaune.
Nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje, kuri vėliau pavadinta jo vardu.
Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
"Antanas Martinaitis su tarpukario Lietuvos ekspresionistinės grupės ARS tradicija tiesiogiai susisieja per savo profesorių Vilniaus dailės institute Antaną Gudaitį. Ypač ryškus jo ir kitų arsininkų poveikis jaunojo dailininko ankstyvojoje kūryboje. Jis jautėsi glaudžiai susijęs su bendramoksliais dar Kauno meno mokykloje, vėliau – Vilniaus dailės institute ar po studijų dirbtuvėse Pažaislyje. Visais šiais periodais Antanas Martinaitis ir Ričardas Vaitekūnas beveik neišskiriami. Ilgainiui prie buvusių bendramokslių prisideda Laima Drazdauskaitė ir Edmundas Saladžius. Draugija Martinaičiui buvo ir gyvenimo būdas, ir darbo impulsas.
Martinaičio kūryba įvairiais periodais keičiasi. Tačiau jis dažnai sugrįžta ne tik prie tų pačių temų, motyvų, bet ir ankstesnio stiliaus elementų. Nauja ir sena susipina.
Martinaitis – vienas iš tų kūrėjų, kurio tapytojo talentas varžėsi su rašymo aistra. Kaip rašančiam žmogui jam visada buvo svarbūs paveikslų pavadinimai ir galimybė jais ką nors papasakoti. Įvairiais kūrybos periodais dailininkas ne kartą priartėja prie abstrakcijos, bet niekada neatsisako žmogaus figūros, peizažo ar daiktų vaizdavimo. Martinaitis – pasakų sekėjas, magišku tonu ir spalva išburiantis žėrinčią šventę, bet po jos skraiste slopinantis skausmą, mirties nuojautą. Nubraukdamas ašarą jis paverčia ją ryto rasa, lęšiu, sugeriančiu ir skaidančiu atspindžius, lyg padalina džiaugsmą."
Raminta Jurėnaitė
