|
Dail. Adolfui Valeškai šiemet suėjo 75 m. amžiaus. Toks jubiliejinis įvykis siūlo progą bent suglaustai pažvelgti į šio žymaus mūsų menininko gyvenimą, kūrybą bei organizacinį triūsą ir išgirsti jo paties žodį aktualiais šių dienų lietuvių dailės klausimais.
Adolfas Valeška gimė 1905 m. kovo 15 d. Kybartuose. Prieš pasukdamas į meną, 1920 m. gavo komercijos mokyklos diplomą Voroneže. Dailę studijavo Meno mokykloje Kaune, kurią baigęs 1928 m., įsijungė į lietuvių dailininkų veiklą, kaip kūrėjas, dėstytojas ir organizatorius.
Pradžioje Valeškos dailės darbai buvo artimi impresionizmui. Kiek vėliau juose pastebimos ekspresionizmo nuotaikos. Jis piešė peizažus, natiurmortus ir portretus, pasižymėdamas spalvingumu, elegantiškais potepiais ir lyriškomis nuotaikomis.
Tapyba — tai tik dalis Valeškos meninių užmojų. Jau nuo 1928 m. jis labai gyvai reiškėsi ir bažnytinio dekoratyvinio meno lauke, pasiekdamas aukšto pripažinimo: 1935 m. Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Paryžiuje jam buvo suteiktas garbės diplomas už freską; taip pat 1937 m. buvo pagerbtas medaliu už Lietuvos paviljono įrengimą Berlyne ir 1937 — diplomu už Lietuvos paviljoną Tarptautinėje spaudos parodoje Vatikane.
Emigravęs į JAV, A. Valeška grįžo į savo pamėgtą dekoratyvinio meno pasaulį. 1951 m. Chicagoje įsteigė šios krypties studiją ir joje labai daug sukūrė vitražų, freskų, keramikinės ornamentikos ir t.t. Ypač įspūdingi jo skaldyto stiklo vitražai tiek kompozicija, tiek spalviniu žėrėjimu. Stiklo gabalai šviesoje atrodo kaip brangakmeniai. Šioje meno srityje jis nevengia nė abstrakčių formų. Už dekoratyvinę kūrybą iš amerikiečių yra susilaukęs vertingų atžymėjimų. Nors susitelkęs į dekoratyvinį meną, dailininkas puoselėja ir tapybą, kurią, ypač per paskutinį dešimtmetį, atnaujino įdomiais tematiniais ir forminiais užmojais.
Dail A. Valeška pasižymėjo ir kaip dėstytojas bei organizatorius. 1942-44 jis profesoriavo Vilniaus meno akademijoje, 1946 - 48 Ecole des Artset Metiers Freiburge vadovavo tapybos skyriui. Tarp jo gausių organizacinių darbų labiausiai paminėtini šie: 1934-40 A. Valeška Bažnytinio meno muziejaus organizatorius bei direktorius Kaune ir Vilniuje; 1939-44 Vilniaus dailės muziejaus organizatorius bei direktorius. Be to, jis vienas iš Nepriklausomųjų dailininkų draugijos steigėjų ir 1933 m. jos pirmininkas. Valeška suformulavo ir tos draugijos veiklos programą. Taip pat jis ir Lietuvių dailės instituto vienas iš organizatorių ir daugelį metų pirmininkas.
A Valeškos meninės veiklos vaizdas nebūtų pilnas, jei nutylėtume jo triūsą, dalyvaujant parodose ir bendradarbiaujant spaudoje. Gyvendamas Lietuvoje bei tremtyje, jis buvo beveik visų lietuvių dailės parodų dalyvis tėvynėje ir svetur. Išstatydamas savo darbus, patraukė meno sluoksnių dėmesį, ir jo paveikslai buvo priimti į Lietuvos. Pabaltijo valstybių ir kitų šalių muziejus. Meno klausimais mėgo pasisakyti nepriklausomos Lietuvos spaudoje, ypač Naujojoje Romuvoje. Emigracijoje taip pat girdimas jo balsas, ypač Drauge.
A. Valeška, nors sulaukęs garbingo jubiliejinio amžiaus, tebėra kūrybingas ir veiklus. Jis tebevadovauja savo dekoratyvinio meno studijai, priimdamas ir įvykdydamas užsakymus bažnyčioms ir kitiems pastatams. Meno klausimais jis tebekalba simpoziumuose ir atidarant dailės parodas.
Kaip iš biografijos matome, Valeška niekada nebuvo abejingas mūsų dailės problemoms. Jo visas gyvenimas sukasi tos veiklos bei patyrimų verpetuose. Beje, dailininkų kūrybinės problemos nėra ir negali būti išsprendžiamos, juo labiau lietuvių dailininkų tarpe. Ryšium su tautos likimu, mūsų menininkų gyvenimas lieka komplikuotas, kupinas vargų ir rūpesčių.
|
