Luciano Castelli (g. 1951) yra bene vienas provokuojamiausių Šveicarijos menininkų, kurio karjera trunka jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis išgarsėjo, kai eksponavo savo darbus garsiojoje „Documenta 5“ parodoje, kurioje Szeemannas ėmėsi radikalių veiksmų parodos kūrimo srityje. Castelli užsiima tapyba, skulptūra, grafika ir fotografija, kurias naudoja kaip išraiškingą teatrališkumą, kritikuodamas puritanišką visuomenę. 70-ųjų autoportretai pasižymi lyties transformacijomis, glam roku ir performatyviu androginiškumu. Kartu su Salome ir Reiner Fetting jis buvo labai įtakingos grupės „Junge Wilde“ narys. Vėliau jis sukūrė savo „Revolving Paintings“ (Sukamieji paveikslai), naudodamas camera obscura, kuriuos galima pasukti 360° ir kurie neturi apibrėžto viršutinio krašto. Prancūzų psichoanalitikas ir meno kritikas Jean-Michel Ribettes pastebi, kad „Castelli ekspresyvus teatrališkumas yra protestas prieš bendruomenišką, puritanišką, bjauriai komercinį laikotarpį“.
