Luciano Castelli (g. 1951) – Liucernoje gimęs šveicarų tapytojas, skulptorius, fotografas ir performansų kūrėjas. 1978 m. persikėlęs į Berlyną, tapo vienu „Neue Wilde“ (naujųjų laukinių) sąjūdžio veikėjų; jo darbų turi Niujorko modernaus meno muziejus, 2015 m. didelę jo parodą surengė Kinijos nacionalinis dailės muziejus. Jo ekspresyvioje figūratyvioje tapyboje svarbus žmogaus kūnas, o Paryžiuje jis sukūrė „besisukančius paveikslus“ be fiksuotos orientacijos.
Luciano Castelli (g. 1951 m. Liucernoje, Šveicarija) – šveicarų tapytojas, skulptorius, fotografas ir performansų kūrėjas. Liucernos taikomosios dailės mokykloje lankė Maxo von Mooso vedamą parengiamąjį kursą, išmoko iškabų tapytojo amato, o aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapo viena ryškiausių Liucernos bohemos figūrų. Tarptautinį dėmesį pirmiausia pelnė per Franzo Gertscho fotorealistinius paveikslus, vaizdavusius jo aplinką: grupinis portretas „Medici“ tapo Haraldo Szeemanno kuruotos „documenta 5“ (1972) katalogo viršeliu. 1974 m. kuratorius Jeanas-Christophe’as Ammannas jo androginiškus fotografinius autoportretus įtraukė į parodą „Transformer – Aspects of Travesty“. 1978 m. Castelli persikėlė į Berlyną, prisijungė prie galerijos „Galerie am Moritzplatz“ menininkų ir tapo vienu iš „Neue Wilde“ (naujųjų laukinių) sąjūdžio veikėjų, kurių ekspresyvi figūratyvi tapyba priešinosi aštuntojo dešimtmečio konceptualizmo askezei. Glaudžiai bendradarbiavo su Salomé ir Raineriu Fettingu, su Salomé įkūrė pankų grupę „Geile Tiere“. 1989 m. apsigyveno Paryžiuje ir sukūrė „besisukančius paveikslus“ – drobes be fiksuotos orientacijos. 2015 m. Kinijos nacionalinis dailės muziejus Pekine surengė didelę jo kūrybos parodą, jo darbų turi ir Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA). TUMO galerijos siūlomas aliejinis paveikslas „Filipiniečių aktas“ („Philippines nude“, 1985) sukurtas Berlyno laikotarpiu ir atspindi „Neue Wilde“ būdingą ekspresyvų žmogaus kūno traktavimą.
