Ši ankstyvojo laikotarpio Vytauto Kasiulio drobė atskleidžia dramatiškesnę, ekspresyvesnę autoriaus pusę, dar nepaliestą vėlesniojo Paryžiaus periodo dekoratyvumo. Kūrinyje dominuoja tiršta, faktūriška tapyba ir gilūs, emališką švytėjimą primenantys kontrastai, kurie suteikia motinystės temai sakralų, beveik ikonografinį svorį. Meistriškai suvaldyta tamsių tonų ir ryškių melsvų bei geltonų dėmių sąveika kuria intymią, tačiau emociškai įkrautą atmosferą, pabrėžiančią prigimtinį artumą. Tai egzistencinio jautrumo kupinas darbas, liudijantis ankstyvas menininko paieškas tarp plastinės formos monumentalumo ir gilaus psichologizmo.
