Skulptorius dirbo vos keliolika metų ir iškart, dar nebaigęs VDI, iškilo kaip Savita asmenybė, brandus, turintis ką pasakyti menininkas. Naujų idėjų turėjo tiek, kad “užtekdavo ir jam pačiam, ir jo draugams” (G. Baravykas, 1983). Labai skyrėsi nuo kitų: menine prigimtimi, kūrybiniu intensyvumu, plačiai išsisklaidžiančiu mąstymu ir grandioziniais užmojais.
Daugiausia Šarapovas bendradarbiavo su architektais, įgyvendindamas “didžiosios visumos” idėjas, o mažosios skulptūros buvo vienatvės valandų kūryba, jo pasaulis, kuriame išgyvenamas autentiškiausias kūrybos procesas, netramdomos kūrybinės aistros, kuriame be jokių primestų normų galima deformuoti medžiagą, laisvai su ja elgtis.
Pirmą kartą mažosios skulptūros buvo eksponuojamos pomirtinėje 1983 metų parodoje Dailės parodų rūmuose. Tada daug kas ir atrado Šarapovą. Intrigavo ir traukė nedideli mediniai, bronziniai, variniai rūpintojėliai, cirkininkai… Žmogaus siekimai, nuopoliai ir pakilimai, troškimas palikti savo buvimo pėdsaką įsikūnijo patvarioje materijoje. Apie tai byloja temos, formos sandarac, skulptūra-ženklas, skulptūra-daiktas, asimetrija, atsirandanti balansuojant ant nematomos kritimo ribos.
Aldona Dapkutė, “Steponas Šarapovas. Mažosios skulptūros”, Vilnius, R.Paknio leidykla, 2001.
