Jonas Rimša Andų Miserere, a. 1955

Sign.: AD J.Rimša

Miserere – lot. „pasigailėk“

Reprodukuotas kn. Nijolė Tumėnienė „Jonas Rimša. Tropikų šauksmas“ (Vilnius, LDM, 2011) p. 53. 

Šis monumentalus kūrinys yra vienas išraiškingiausių Jono Rimšos Bolivijos periodo pavyzdžių, kuriame susilieja katalikiška liturgija ir Andų misticizmas. Siauroje kolonijinėje gatvėje vaizduojama religinė eisena tampa ne tiek istoriniu metraščiu, kiek gilaus emocinio proveržio scena. Virš procesijos dalyvių galvų dangus skyla į ekspresyvų, magnetinį sūkurį, primenantį Vincento van Gogo stilistiką ir simbolizuojantį dvasinę maldos galią. Klūpančios moterų figūros su spalvingomis mantillomis ir orūs vėliavnešiai sukuria sakralų ritmą, pabrėžiantį nuolankumą ir atgailą. Rimša čia tapo ne išorinį ritualą, o vidinę, neregimą tikėjimo įtampą, kuri jungia žemiškąją buitį su kosmine amžinybe. Tai dvasinio budimo ir bendruomeninės maldos vizija, kurioje žmogus tarsi išnyksta paslaptyje.