Samuel Semako Vittu | Pokalbis su menininku | Interviu

Samuel Semako Vittu portretas. Nuotrauka iš menininko kolekcijos.

Parodoje „Ten, kur paskutinį kartą buvo Edenas“ nagrinėjamos priverstinės migracijos – sukeltos gamtinių katastrofų, konfliktų ir banditizmo – emocinės bei aplinkosauginės pasekmės. Kokie žmonių ar gyvūnų pasaulio išgyvenimai tave labiausiai paveikė ir įkvėpė šiai temai?

Vaikystėje dažnai atostogaudavau pas močiutę, kuri laikė nemažai gyvulių. Rūpinimasis jais tapo mūsų kasdienybės dalimi – tai buvo patirtis, kuri tyliai suformavo mano santykį su gamta. Vieną rytą pabudę radome vieną iš karvių negyvą – ji žuvo naktį kilus potvyniui. Nors tuomet dar buvau paauglys, šis įvykis mane stipriai sukrėtė. Tai buvo lūžio taškas, kai pirmą kartą aiškiai suvokiau, kokia trapi ir pažeidžiama yra aplinka. Tam tikra prasme, būtent šioje vaikystės patirtyje slypi parodos temos ištakos – tai buvo tylus sąmoningumo momentas, nulėmęs tiek mano asmeninį, tiek kūrybinį santykį su pasauliu. Ta patirtis tarsi pasėjo jautrumo sėklą, kuri ilgainiui išaugo į konceptualų projektą „Ten, kur paskutinį kartą buvo Edenas“. Šis projektas tyrinėja atminties ir netekties, buvimo ir nebuvimo ribas. Jame kalbama apie teritorijas – tiek fizines, tiek emocines – kurios kažkada atrodė savos, tačiau bėgant laikui pasikeitė, išnyko ar buvo prarastos.

Tavo paveiksluose – antropomorfiniuose portretuose – gyvūnai pristatomi lyg žmogiškos moralės ir sąmoningumo veidrodžiai. Ko, tavo nuomone, žmonija galėtų išmokti iš gyvūnijos pasaulio?

Gyvūnai gyvena sudėtingose ekosistemose, kur kiekvienas turi savo vaidmenį. Skirtingai nei žmonės, linkę į dominavimą ir atskirtį, dauguma gyvūnų gyvena darnoje su aplinka. Jų elgesio stebėjimas gali priminti apie tarpusavio pagalbą ir pagarbą – tiek tarp rūšių, tiek žmonių bendruomenėse.

Daugelis gyvūnų komunikuoja be žodžių – per gestus, judesius, kvapus, garsus. Šių subtilių bendravimo būdų tyrinėjimas kviečia plėsti empatijos ribas ir jautriau reaguoti į tai, kas neišsakoma, pažinti išmintį, kuri nereikalauja žodžių. Edene gyvūnija nėra tik fonas – ji tampa mokytoja, vedle ir veidrodžiu. Ji primena, kad ryšio atkūrimas – tai ne tik grįžimas į tam tikrą vietą, bet ir prarasto gyvenimo būdo – grįsto intuicija, tarpusavio ryšiais, cikliškumu ir nuolankumu – atgaivinimas. Tokios savybės šiandien tampa atsvara susvetimėjimui ir gali brėžti kontūrus naujam rojaus suvokimui – ne kaip kažko prarasto ar tolimo, bet kaip to, kas vis dar įmanoma, jei tik ryšimės mokytis iš pasaulio, kurio dalimi esame.

Atskirtis tarp gyvūnijos ir žmonių pasaulio šiandien atrodo itin didelė. Ar tiki, kad žmonės vis dar gali empatiškai žvelgti į gyvūnų figūras mene ir sugretinti jų patirtis su savosiomis? Ar jauti, kad menas gali ugdyti žmonių empatiją ar net daryti įtaką politikai – pavyzdžiui, tokiais klausimais kaip klimato kaitos sukelta migracija?

Parodos instaliacija, kviesdama žiūrovus į dirbtinai sukurtą, bet atpažįstamą gamtinę erdvę, kelia klausimą apie Edeno reikšmę šiandien: ar tai prarasta vieta, ar bauginanti ateitis, o gal amžinai vaikomas mitas? Tikiuosi sukurti erdvę kontempliacijai, gedėjimui ir, galiausiai, ryšio atkūrimui. Tai dviprasmiška erdvė – raminanti ir sykiu kelianti nerimą, kuri skatina mąstyti apie kolektyvinę atmintį ir vaizduotę. Joje ekologinis gedulas egzistuoja greta harmonijos ir atsinaujinimo ilgesio. Apibendrinant – šis kūrinys yra kvietimas sustoti, išgedėti ir pradėti sudėtingą, bet būtiną ryšio atkūrimo procesą: su gamta, vieni su kitais ir su pasakojimais, kuriuos kuriame apie save – apie tai, iš kur atėjome ir kur link judame.

Samuel Semako Vittu | Whispers of Eden, 2024 | Drobė, aliejus, akrilas, 137 x 169 cm

Kaip tavo vizualinė kalba – spalvos, vaizdiniai, kompozicija – padeda atskleisti aplinkos degradacijos ir migracijos temas?

Šias temas perteikiu naudodamas simbolinę, daugiasluoksnę vizualinę kalbą. Dažnai tapau antropomorfines figūras, kurios apjungia žmogiškąsias ir nežmogiškąsias savybes, sukurdamos bendrą emocinį lauką, pabrėžiantį pažeidžiamumą ir tarpusavio priklausomybę. Šios figūros dažnai vaizduojamos fragmentuotuose, nederlinguose kraštovaizdžiuose – vizualinėse metaforose, simbolizuojančiose ekologinę griūtį, nutrūkusius ryšius, praeities smurto šešėlius. Pavyzdžiui, žudynės Nigerijos Benujės valstijoje ar pražūtingi potvyniai Kinijoje stipriai paveikė mano kūrybą. Šios krizės išryškina gyvenimo trapumą ekologinių ar konfliktinių grėsmių akivaizdoje. Mano kūriniuose šių įvykių skausmas įrašytas į žemės audinį – suskilusios žemės vaizdiniai mena Benujės tragedijas, o vandenyje paskendę pastatai – Kinijos potvynius. Tai nėra dokumentika, o poetinė reakcija – šauksmas, žadinantis asmeninį ir kolektyvinį sielvartą.

Spalvų pasirinkimas itin svarbus: prislopinti žemės tonai kalba apie nykimą, o sodrūs atspalviai – apie atmintį, viltį ir dvasinį rezonansą. Kompozicija veda žiūrovą per tarpines erdves tarp išvykimo ir atvykimo, tarp sapno ir prarasto Edeno vizijų. Galiausiai mano kūriniai tampa tyliais komentarais apie nykstančias gamtos ribas, kviečiančiais susimąstyti apie tai, kas jau prarasta, kas dar gali būti išgelbėta. Derindamas abstrakciją su konkrečiais įvykiais, siekiu sukurti erdvę, kurioje vienu metu būtų vietos refleksijai, gedului ir pasipriešinimui.

Samuel Semako Vittu | Quiet voyage, 2024 | Drobė, aliejus, akrilas, 104 x 135 cm

Gal galėtum išsamiau papasakoti apie „Emerald Accent“ (liet. „Smaragdinis akcentas“) – pagrindinį parodos kūrinį? Kodėl pasirinkai triptiko formatą ir kaip trys jo dalys susilieja į vieną pasakojimą? Kas lėmė medžiagų pasirinkimą?

„Emerald Accent“ – kontempliatyvus kūrinys, tyrinėjantis meno, gamtos ir dvasingumo sąsajas. Įkvėptas turtingos sakralinių altorių tapybos tradicijos, siekiančios XIV amžių, šis triptikas kviečia į daugiaprasmę vizualinę kelionę, simbolizuojančią tiek fizines, tiek dvasines Edeno paieškas. Kūrinyje juntamas dialogas tarp šventumo ir organiškumo, nes jis sukurtas bendradarbiaujant su pačia gamta. Pavadinimas simbolizuoja tiek sodrią Edeno žalumą, tiek dieviškumo blyksnį natūraliose formose.

Kūrinio kompozicija sudėta iš trijų vertikalių panelių. Apatinė panelė žymi dvasinės kelionės pradžią – ilgai trokštamo rojaus paieškas. Čia paviršiaus tekstūros perteikia judesį, ilgesį, ribų peržengimą. Vidurinė – kūrinio ašis – vaizduoja įsivaizduojamą žmonijos ir dvasinių būtybių – kerubų – bendrystę. Šioje dalyje žemiškojo ir dangiškojo pasaulio ribos švelniai išsitrina. Viršutinė panelė pakylėja žiūrovą į ramybės ir dvasinės pilnatvės viziją – tai harmonijos kupinas pasaulis, saugomas kerubų, kviečiantis į tylų vidinį susikaupimą.

„Emerald Accent“ – tai ne vien Edeno vizija, bet ir meditacija apie Edeną kaip vietą, kurioje atkuriamas ryšys tarp gamtos ir dieviškumo, tarp žmonijos ir vilties. Tai šiuolaikiška duoklė sakraliajam menui ir asmeninis ramybės gestas susiskaldžiusiame pasaulyje.

Samuel Semako Vittu | Emerald accent, 2025 | Aliejiniai dažai, akrilas, aukso lapeliai ir drobė ant plokštės, 276 x 64 cm

Tavo tapybos stilius – pasižymintis švariomis linijomis, aiškiais personažais ir nuosekliais pasakojimais – atrodo labai apgalvotas ir struktūruotas. Kaip susiformavo šis stilius? Ar manai, kad jis atspindi tavo asmenybę ar pasaulėžiūrą?

Mano tapybos stilių, grindžiamą antropomorfizmu, formavo techninės studijos, eksperimentai su medžiagomis ir gili vidinė refleksija. Tačiau tai ne tik vizualinis pasirinkimas – tai ir filosofinė laikysena. Suteikdamas nežmogiškiems veikėjams žmogiškų bruožų, siekiu kvestionuoti griežtą rūšių atskirtį ir skatinti žiūrovą žvelgti į pasaulį su atjauta, tarpusavio ryšiu ir pagarba.

Šis stilistinis pasirinkimas nėra atsitiktinis – jis atspindi mano įsitikinimą sąmoningesne žmoniškumo praktika, kurioje svarbiausia empatija, tarpusavio priklausomybė ir pagarba gyvybei. Mano kūriniai – tarsi veidrodžiai, kviečiantys ne tik atpažinti save kituose, bet ir permąstyti santykį su mus supančiu pasauliu. Švarios linijos ir aiški pasakojimo struktūra padeda perteikti mintį ekologinės ir emocinės fragmentacijos laikais. Mano kūryba – tai ne tik vizualinė kalba, bet ir tylus kvietimas įsivaizduoti pasaulį, kuriame gyvybė būtų gerbiama taip, kaip gerbiame mitus, dvasias ar šventąsias vietas.

Samuel Semako Vittu | The celestial commute, 2024 | Drobė, akrilas, 150 x 133 cm

Vaikystę leidai Badagry mieste, studijavai Lagose ir Nsukkoje, vėliau dalyvavai rezidencijoje Noldor institute Akroje – kurie momentai tavo meninėje kelionėje buvo svarbiausi?

Mano kūrybinį kelią formavo daugybė svarbių patirčių. Viena reikšmingiausių – vaikystė, praleista rūpinantis gyvūnais. Tie ankstyvieji susitikimai su nežmogiška gyvybe paliko gilų pėdsaką ir tapo pamatu mano antropomorfinei vaizdų kalbai. Būtent tais tylais, instinktyviais ryšio momentais manyje pradėjo formuotis pasakojimo pojūtis.

Ne mažiau svarbios buvo ir kelionės už gimtosios šalies ribų – jos padėjo pažinti kitų šalių geografijas, kultūras ir žmones. Šios patirtys leido giliau suprasti bendras – dažnai įtemptas – sąlygas, kuriomis gyvename. Jos taip pat paskatino kritiškai pažvelgti į žmogaus būklę ir kelti klausimą, kaip menas gali padėti atkurti prarastą darną. Visi šie momentai, įsišakniję atmintyje ir patirtyse, toliau formuoja mano kūrybą, tiriančią ryšius tarp rūšių, tarp atminties ir mito, tarp ilgesingo troškimo priklausyti ir priklausymo.

Kaip apibūdintum dabartinę Nigerijos meno sceną? Koks yra meno bendruomenės ir visuomenės santykis?

Nigerijos meno scena šiandien – gyvybinga, atspari ir vis labiau sąmoninga. Meno bendruomenėje jaučiamas augantis tikslingumo jausmas – supratimas, kad menas gali būti ne tik estetinės išraiškos priemonė, bet ir socialinės kritikos, gijimo bei pokyčio šaltinis. Menininkai aktyviai reaguoja į tiek vietinius, tiek globalius iššūkius – nuo ekologinių krizių ir paveldo išsaugojimo iki tapatybės ir postkolonijinės kritikos temų.

Santykis tarp menininkų ir platesnės visuomenės sparčiai keičiasi. Nors vis dar juntamas institucinio palaikymo trūkumas, menas vis labiau įsitvirtina kasdienėje aplinkoje – per skaitmenines platformas, bendruomenines iniciatyvas, alternatyvias parodų erdves. Daugeliu atvejų menininkai tampa tiltais – remdamiesi tradicija, jie komentuoja dabartį ir kuria ateities vizijas.

Kaip jautiesi artėjant pirmajai tavo personalinei parodai Lietuvoje? Ar turėjai kokių nors ryšių su šia šalimi anksčiau? Kokių lūkesčių turi pristatydamas savo kūrybą Lietuvos publikai?

Esu labai dėkingas ir džiaugiuosi galėdamas pristatyti savo pirmąją personalinę parodą Lietuvoje. Tai – svarbus etapas mano kelyje: pirmoji solo paroda už gimtosios šalies ribų. Man tai patvirtinimas, kad temos ir klausimai, kuriuos gvildenu savo kūryboje, turi universalią reikšmę – jie kalba ne tik tiems, su kuriais dalinuosi bendra kultūrine patirtimi, bet ir kitoms kultūroms bei auditorijoms.

Nors asmeninių ryšių su Lietuva iki šiol neturėjau, man labai įdomu, kaip mano darbai bus sutikti čia. Tikiuosi, kad žiūrovus palies parodoje nagrinėjamas žmogaus ir gamtos santykis – tema, kuri svarbi visur, nepriklausomai nuo geografijos. Ši paroda man – ne tik asmeninis pasiekimas, bet ir galimybė žengti naują žingsnį kūrybos kelyje, plečiant dialogą tarp kultūrų.

Ką norėtum, kad parodos „Ten, kur paskutinį kartą buvo Edenas“ lankytojai išsineštų iš parodos erdvės? Ar yra kokia nors mintis ar klausimas, kurį norėtum palikti žiūrovams?

Norėčiau, kad lankytojai atrastų erdvės susikaupimui ir ryšio atkūrimui – sustojimo akimirką, kviečiančią permąstyti mūsų vietą gyvybės tinkle. Ši paroda – tylus kvietimas sugrąžinti sąmoningumą: kolektyvinį rūpestį pasauliu, kuriame visi – žmonės ir gyvūnai – gali klestėti. Tikiu, kad žvilgsnis kupinas empatijos, rūpesčio ir pagarba grindžiamas santykis su gamta gali tapti pagrindu geresniam pasauliui.

Žvilgsnis į ateitį – ar planuoji toliau plėtoti parodoje gvildentus klausimus? Galbūt ketini įsitraukti į tarpdisciplininius projektus ar keliauti naujomis kryptimis?

Žvelgdamas į ateitį, labai tikiu bendradarbiavimo galia – ypač su aplinkosaugos specialistais, garso menininkais, pasakojimų kūrėjais. Tokios kūrybinės sankirtos gali atverti naujus komunikacijos būdus ir praplėsti vizualinio meno galimybes. Mano tikslas – kurti kūrinius, kurie ne tik atspindėtų dabartinį pasaulį, bet ir kviestų įsivaizduoti, koks jis galėtų būti – užjaučiantis, jautrus ir atviras įvairiems balsams.

2025 m. birželis | TUMO galerija | Justės Buslavičiūtės interviu su Samuel Semako Vittu.

Parengta Samuel Semako Vittu personalinės parodos „Ten, kur paskutinį kartą buvo Edenas“ proga TUMO galerijoje (Vilnius, Lietuva, 2025 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 17 d.).