Kolekcijos: Vytautas Kašuba
(1915-1997)

Vytautas Kašuba (tikroji pavardė Košuba, 1915-1997) - Lietuvos skulptorius. Marijampolės amatų mokykloje 1934 m. baigė medžio drožimo klasę. Po metų, kiek padirbėjęs skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvėje, įstojo ir 1939 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1994 m. Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras. 1941-1943 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Skulptūros studijos dėstytojas, studijos vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1947 m. atvyko į JAV, iki 1961 m. dirbo baldų dirbtuvėje Niujorke. Kūrybinio kelio pradžioje sukūrė monumentalių skulptūrų, Antrojo pasaulinio karo metais - kamerinių skulptūrų, reljefų („Kalinių išsilaisvinimas” 1942 m.). Nuo 1952 m. daugiausia kūrė religinės tematikos skulptūras iš medžio, akmens, bronzos. Nuo 1964 m. kūrė reljefus iš švino. XX a. 8-ame dešimtmetyje sukūrė kamerinių skulptūrų (daugiausia moterų portretų, aktų) iš gipso, liedinto akmens, 9-ame dešimtmetyje sukūrė reljefus „Būties kelionė” (1984-1987), „Diena iš dienos” (1984-1988). Kūriniams būdingos apibendrintos formos, stilizacija. Parodose dalyvavo nuo 1937 m., dalyvavo 1939 m. ir 1964 m. Niujorko pasaulinėje parodoje. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (daugiau kaip 250 kūrinių) ir JAV muziejai.

 „Vytauto Kašubos moterys, apšviestos „amžinojo moteriškumo” šviesa, prabyla gryna plastine poezija: nekasdieniška ori laikysena, santūrūs, grakštūs judesiai, iškilminga rimtis, jas supanti kilnumo, dvasingumo aura. (...) Skulptorius pažvelgė į portretą bei aktą kaip į struktūriškai stabilią būties apraišką. Dramatizmą, įtampą čia pakeitė aiškumas, paprastumas, simetrinė visumos harmonija (...) Antikiniam grožiui ir tobulumui artimus idealus, renesansiško vitališkumo ir žmogaus pilnatvės idėjas Vytautas Kašuba suvokė su neoklasiškąja pusiausvyra ir šypsena, teigiančia nuolatinę gyvenimo ir meno formų apykaitą, nenutrūkstamą jų susipynimą.”

Irena Kostkevičiūtė, Vytautas Kašuba. Žmogus Vytauto Kašubos kūryboje

(Vilnius: Regnum fondas, 1997): 135.

 

Vytautas Kašuba: Istorijos nuvainikavimas
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-05-30

Daugelio pasaulio valstybių sostinių pagrindines aikštes puošia žymiausių ir narsiausių tautos karžygių skulptūros, kurioms būdingas monumentalumas. Ši skulptūrinė ypatybė siekia XIX amžiaus pozityvistinę tradiciją, pagal kurią Istorija traktuojama kaip žymiausių istorinių figūrų poveikio nulemtas procesas. Tokiai istorijai būdingas didingumas sietinas su tautinių valstybių suklestėjimu ir „tautų pavasariu“, kai Rytų Europoje viena po kitos ėmė iškilti nacionalinės valstybės, jungiančios ta pačia kalba kalbančius ir bendrą praeitį turinčius žmones. Istoriniai veikėjai čia buvo suvokiami kaip asmenys, kurie prisidėjo prie valstybės raidos pažangos link. Tikėta, kad vienas istorinis asmuo dėjo pagrindus kito, po jo gyvenusio, veiklai, ir labiausiai – valstybės teritorijos plėtimui. Naujų žemių užkariavimas iki pat pokolonijinės XX amžiaus pabaigos–XXI amžiaus pradžios eros buvo valstybės galybės faktorius ir ženklas.
Tačiau pozityvizmo tikėjimas Istorijos raidos racionalumu susvyravo jau XX amžiaus antrojoje pusėje, kai po Antrojo pasaulinio karo, 1979 metais, Francois Lyotard'as veikale „Postmodernus būvis“ pirmą kartą pasaulio istorijoje analizavo ir konceptualizavo „postmodernizmo“ sąvoką. Šiuo laikotarpiu jau keitėsi Istorijos samprata – ji virto istorija iš mažosios raidės. Nacionalinė valstybė, žmonėms nuolat migruojant, įsisiūbuojant globalizacijai, tapo gana abejotina vertybė. Postmoderniajai istorijai jau rūpi valstybės ir netgi labiau regiono raidos pertrūkiai, iracionalus istorijos aikštingumas užbraukia tai, ką buvo įprasta vadinti procesų protingumu – pasaulyje nuolat vyksta netikėti posūkiai, kurie performuoja pasaulio žemėlapį ir valstybių ribas. To sustabdyti negali niekas. Didžiųjų praeities veikėjų nuopelnai darosi ne tokie svarbūs ir reikšmingi, nes žmones jau labiau tarpusavyje sieja ne praeitis, o dabartis, jos diktuojami rūpesčiai ir iššūkiai. Istorinė figūra skulptūroje, kurią sudaro žirgas ir raitelis, pasiruošęs nužudyti kiekvieną valstybės priešą, jau nebeaktuali. Postmodernizmo ir pokolonijinėje epochoje valdovas vertinamas ne už nužudymus, o už atvirumą pasauliui, gebėjimą atverti savo valstybės piliečius Kito tikrovei, nuopelnus integruojantis į pasaulio bendruomenę.
Tokiame kontekste, atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, Vilniuje buvo sukurta ir pastatyta išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos skulptūra „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“. XIV amžius šiame darbe sušvyti kaip toks, kuriame buvo klojami pamatai Vilniui ir Lietuvai, pasiruošusiems kitamanystei. Skulptūros dalis, įkūnijanti kunigaikštį, sukurta taip, kad personažas laiko beveik nuleistą kardą, palinkęs į priekį, o žirgas kukliai žengia už istorinio veikėjo. Taigi Katedros aikštėje, Vilniuje, pastatyta skulptūra tiesiogiai rodo LDK Istorijos, kurią romane „Vilniaus pokeris“ kritikavo ir rašytojas Ričardas Gavelis, nuvainikavimą tradicine prasme ir iškėlimą bei pagarbą šiuolaikiniu požiūriu. Skulptūroje Gediminas atsisako agresijos ir palinkęs į priekį globoja kiekvieną, kuris Vilnių ir LDK pasirinko kaip savo gyvenamąją valstybę. Nukariavimai V. Kašubos darbe nesureikšminami ir paliekami už kūrinio ribų. Toks skulptoriaus požiūris į istoriją padiktuotas ir humanitarikos raidos tendencijų XX amžiuje, ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose praleido savo egzilio metus, pavyzdžio. Juk Gedimino Lietuva labai primena šiuolaikinę JAV valstybę, kurioje svarbiausias siekis ir tikslas, nors ir tendencijoms svyruojant, išlieka atvirumas visoms kultūroms ir civilizacijoms.
V. Kašubos Gediminas – tai XIV amžiaus Lietuva, vertybėmis labai panaši į JAV tikrovę po šešių šimtmečių. Tokį skulptūros darbą sukurti galėjo neabejotinai tik išeivijos menininkas, nes XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuva buvo labai nacionalistinė valstybė, įsikibusi tautinių herojų ir Didžiojo Istorijos naratyvo, kuris patogus atkuriant valstybę, tačiau tolimesnei jos raidai, žvelgiant į Vakarų pasaulio kontekstą, tik trukdo. V. Kašubos egzilis – tai tautinės savasties, išsineštos iš XX amžiaus vidurio okupuojamos Lietuvos, papildymas ir perkeitimas pagal pamokas, išmoktas Vakaruose. JAV V. Kašuba labiausiai pagarsėjo bareljefais, kuriuose per keturis dešimtmečius matėsi pastangos sunkų marmurą ir kitas masyviems kūriniams skirtas medžiagas paversti lengvesnėmis ir labiau plastiškomis. Apibendrintai galima sakyti, kad V. Kašuba, kaip menininkas, skulptūrinį lengvumą medžiagų požiūriu praktikavo egzilyje, o idėjų lygmenyje realizavo Lietuvoje. Mažojo istorinio pasakojimo, kuriam nebūdingas monumentalumas ir didybė, ypatumus ne prasčiau, nei Gedimino skulptūra, perteikia ir medaliai, skirti Lietuvos kunigaikščiams. Juose matyti siekis istorinių veikėjų veiduose įžiūrėti pirmiausia žmones ir tik po to valdovus.
V. Kašuba yra tas lietuvių egzilio menininkas, kuris lietuvių skulptūrinį ir apskritai meninį mąstymą atvėrė Vakarų kontekstui ir padėjo įveikti tautinius kompleksus. Ši įveika – viena iš sėkmingo šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrybinio proceso sąlygų ir galimybių.

1 kūrinys
  • Vytautas Kašuba
    Moters aktas, 1937
    Bronza, 92.7x31 (108x46)
    Vytautas Kašuba<br>Moters aktas, 1937<br>Bronza, 92.7x31 (108x46)
    Reguliari kaina
    €8.500,00
    Reguliari kaina
    Pardavimo kaina
    €8.500,00
    Vieneto kaina
    per 
    Prieinamumas
    Parduotas