Vincas Kisarauskas

Dailininkas (tapytojas, grafikas, skulptorius, scenografas), dailėtyrininkas. Gimė 1934 m. kovo 1 d. Augmėnuose (Radviliškio r.). Mirė 1988 m. Niujorke (palaidotas Vilniuje).

1959 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1965 m. dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Sovietmečiu į parodas V. Kisarausko kūrinius priimdavo retai, dažniausiai – nedidelio formato grafikos kūrinėlius – ekslibrisus. Valdžios nemalonę V. Kisarauskas užsitraukė dar būdamas studentas, 1956-aisias sudalyvęs Rasų kapinėse per Vėlines vykusiame mitinge prieš sovietų valdžios veiksmus Vengrijoje. Po šio įvykio jauną menininką ėmė stebėti KGB. Tačiau meninkas nedarė kūrybinių kompromisų, drąsiai ėjo eksperimentų keliu. Jis pirmasis Lietuvoje ėmė jungti tapybą su fotografijomis bei įvairiais daiktais – kurti asambliažus. Šį dailės žanrą buvo pamėgę Vakaruose dirbę poparto kūrėjai. Tačiau V. Kisarauskas jį praturtino ten nebūdingu elementu – iš medžio drožinėtomis ar išpjautomis figūromis.

Dailininkas kūryboje kėlė egzistenci­nes problemas, plėtojo antikinę, biblinę, istorinę tematiką, klasikinės literatūros siužetus. Kūriniams būdinga dramatinė įtampa, konstruktyvumas; kompozicija statiška, pagrįsta horizontalių ir vertikalių, erdvės ir formos kontrastais. Apibendrintos, išraiškingai deformuotos (dažnai stereometrinės) formos, ryškios kontrastingos spalvos. Viena įdomiausių savybių – sugebėjimas jungti konstruktyvumą su įtaigia jausmų išraiška, racionaliai kompozicijai suteikti gyvybės ir intrigos.

Dėl drąsaus stiliaus ir ne konformistinės laikysenos V. Kisarauskas laikomas vienu svarbiausių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Lietuvos dailininkų.