Tsukioka Yoshitoshi (1839–1892) – japonų dailininkas, plačiai laikomas paskutiniu didžiuoju ukiyo-e medžio raižinio meistru; vienuolikos metų įstojo į Utagawos Kuniyoshi dirbtuvę. Meidži eros modernėjimo laikotarpiu jis atnaujino žanrą, jungdamas ukiyo-e tradicijas su Vakarų piešinio ir kompozicijos įtakomis. Jo šedevras – serija „Šimtas Mėnulio veidų“ (1885–1892), kurioje istorijos ir legendų personažai pasirodo poetiškose, susimąstymo kupinose scenose.
Tsukioka Yoshitoshi (1839–1892) plačiai laikomas paskutiniu didžiuoju ukiyo-e medžio raižinio meistru. Gimęs Edo (dabartiniame Tokijuje), vienuolikos metų įstojo į garsaus meistro Utagawos Kuniyoshi dirbtuvę. Jo kūryba aprėpė dramatišką perėjimą iš Edo laikotarpio į Meidži erą, kai Japonija sparčiai modernėjo, o tradicinis medžio raižinys susidūrė su fotografijos ir litografijos konkurencija. Yoshitoshi atsiliepė atnaujindamas žanrą: jis jungė ukiyo-e tradicijas su Vakarų įtakomis piešinyje ir kompozicijoje. Ankstyvoji jo kūryba garsi smurtingais, dramatiškais vaizdais, atspindinčiais neramius pilietinio karo metus. Jo šedevras – serija „Šimtas Mėnulio veidų“ (1885–1892), kurioje Japonijos ir Kinijos istorijos, legendų bei literatūros personažai pasirodo poetiškose, susimąstymo kupinose scenose, sujungtose Mėnulio motyvo. Kitos garsios jo serijos – „Naujos trisdešimt šešių vaiduoklių formos“ ir „Dvidešimt aštuonios garsios žmogžudystės su eilėmis“. Nepaisant skurdo ir ligų laikotarpių, jis išugdė daug mokinių ir paliko milžinišką kūrybinį palikimą. Šiandien jo estampų turi didžiausi pasaulio muziejai, tarp jų Britų muziejus ir Bostono vaizduojamosios dailės muziejus.
