Telesforas Valius – Dailininkas (grafikas). Gimė 1914 m. Rygoje, mirė 1977 m. Toronte (Kanada).
Mokėsi Telšių pradžios mokykloje, Valančiaus gimnazijoje, 1931–1937 m. – Kauno meno mokykloje, A. Galdiko vadovaujamoje grafikos studijoje. 1934–1942 m. dirbo „Kauno audinių“ įmonės dailininku, 1941–1943 m. – Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros vedėju, 1943– 1944 m. – Telšiuose. Parodose pradėjo dalyvauti 1937 m. Lietuvos grafikos istorijoje dailininkas žinomas kaip savito stiliaus kūrėjas, meistriškų medžio ir lino raižinių bei spalvotų litografijų autorius. Jo kūriniams būdinga stilizuota forma, ryškūs baltų - juodų dėmių kontrastai, stipri emocinė įtampa, dramatiška nuotaika. Telesforas Valius kartu su Pauliumi Augiu (Augustinavičium), V. K. Jonynu, Viktoru Petravičium, Vaclovu Ratu (Rataiskiu) ir kitais menininkais formavo Lietuvos grafikos mokyklos stilių.
1944 m. pasitraukė į užsienį (iš pradžių į Austriją (Vieną, Lustenau / Vorarlberg). 1946–1949 m. dėstė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, vadovavo grafikos studijai. Iki 1949 m. pas jį mokėsi grafikai Vytautas Ignas, Algirdas T. Kurauskas, H. Šalkauskas, Algirdas Šimkūnas, Romas Viesulas. 1949 m. persikėlė gyventi į Kanadą. 1960 m. dėstė Toronto technikos mokykloje, Čerčilio koledže. 1970–1977 m. – Kanados tapytojų, ofortistų ir raižytojų, Kanados grafikos meno, Amerikos Color Print draugijoms.
1972 m. Romos Tomazo Kampanelos meno ir mokslo akademija už spalvotus grafikos kūrinius T. Valių apdovanojo Aukso medaliu, 1978 m. (po mirties) apdovanotas Aukso medaliu. https://zemaitiuzeme.lt/
Telesforas Valius: stilizacijos įveika
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2017-02-21
Amerikos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas knygoje „Laiškai iš Niekur“ yra rašęs apie mūsų tautai būdingą specifinį fenomeną – išsižadėti lietuvių kilmės menininkų, kurie, atsidūrę egzilyje, sėkmingai pasiekia meninių aukštumų ir pelno tarptautinį pripažinimą. Tai, kas kitataučiams mūsuose vertinga, mums patiems, tarsi savaime, tampa niekinga. Retai pasaulio tautai būdinga tokia siaura ir dogmatiška laikysena. Vienas iš tokių menininkų – Pirmojo pasaulinio karo metais Rygoje gimęs ir karo pabaigoje jau gyvenęs Lietuvoje grafikas Telesforas Valius. Jis Antrojo pasaulinio karo metais iš pradžių pasitraukė į Austriją, o vėliau į Kanadą, kur jo meninė karjera susiklostė itin sėkmingai. Ir šiandien T. Valius pripažįstamas kaip vienas pagrindinių pokario Kanados grafikos meno meistrų, padariusių įtaką ir postmoderniosios grafikos raidai už Atlanto.
Nuo pat seniausių laikų žmogus bandė brėžti liniją – iš pradžių oloje, po to – drobėje, dar vėliau – popieriaus lape. Grafika – tai linijos, nubrėžtos popieriuje ar ant kitos medžiagos menas. Ir archajiniai bandymai žymėti tikrovę linijomis, ir šiuolaikinės grafikos menas siekia vieno ir to paties tikslo. Senovės graikai, remdamiesi savo mitologiniais pasakojimais, linijos brėžimą vadino chaoso suvaldymu. Kitos tautos, tarp jų ir lietuvių, linijomis pirmiausiai žymėjo mąstymo, vaizduotės bei konkrečiosios tikrovės ribas. Tik nubrėžęs liniją, žmogus gali pasijusti saugiau. Lietuviai turi savo mitologinius pasakojimus, kurie žymi mentalines genezės ir kasdienio gyvenimo ribas. Vizualiojoje plotmėje ribos brėžimas vystėsi per tautodailės menus. Kelias kaip linija, kurią žymi Rūpintojėlio figūra, yra ribinis ėjimas, gyvenimo metafora. Rūpintojėlio skulptūros Lietuvos kaimuose ir keliuose iš vienos gyvenamosios vietos į kitą žymi žmogaus gyvenimo kelią, kuris ribojasi su dieviškąja tikrove ir neleidžia pamesti krypties ir ėjimo trajektorijos, nes būtų prarastas saugumas ir suardyta senovinė, archajinė, beveik mitologinė tvarka.
Grafikos meno pradžia Lietuvoje yra susijusi tik su XX amžiumi, todėl yra gana vėlyva, lyginant su kitomis Europos ir pasaulio tautomis. Tik „gražiosios epochos“ metais radosi pirmieji meistrai, kurie buvo jau ne tautodailininkai, bet savo srities profesionalai. Visa dailė, kuri Lietuvoje buvo gyva iki XX amžiaus ir kuriama daugelio lietuvių (su retomis išimtimis, kai tapyboje dar Baroko laikotarpiu būta profesionalių dailininkų), buvo masinis populiarusis tautinis menas, kurio paskirtis – ne tiek ieškoti naujų mąstymo ir regos formų, eksperimentuoti su vaizduote, kiek palaikyti tradicijos tęstinumą bei stabilumą dėl tautinės bendrijos sutelkties ir išsaugojimo. Tokiame mene dažniausias vaizduotės veiksmas yra stilizacinis: autorius stengiasi specialiai nesuteikti kūriniui individualios formos, siekia atkartoti tai, kas gyva nuo seniausių laikų ir susiję su folkloriniu mąstymu ir jo nulemtu gyvenimu. Moderniosios formos ir su jomis susijęs grafikos meno gimimas Lietuvoje buvo padiktuotas visai kitokio tikslo – ne stilizacijos, bet interpretacijos. Menininkai ima drąsiau žiūrėti į kolektyvinę tautos pasąmonę ir pildyti auditorijos sąmoningumo lūkesčius. Tai, kas iki XX amžiaus buvo nekvestionuojama ir kolektyviška, savotiškai paslėpta po ritualų ir kitų senovinių žmogaus būties ir tikėjimo šydu, tampa prieinama sąmonei, nes kolektyve atsiranda asmuo, kuris geba užklausti mitinės ir folklorinės tikrovės prasmę, suteikia kūrinio susitikimui su žiūrovu įvykio, niekaip netelpančio į ritualinę būtį, statusą.
Iki Antrojo pasaulinio karo T. Valius gyveno ir kūrė daugiausiai Lietuvoje, tik kelis kartus išvykdamas į Austriją ir Prancūziją. Po emigracijos tęsė kūrybinį kelią būtent kolektyvinių archetipų interpretacijos linkme. T. Valiaus medžio raižinys „Motina“ (1946 m.) svarbiausio žmogui asmens archetipą interpretuoja drąsiai ir originaliai – ji nuleidusi galvą ir, figūratyviai išreiškiant, laukianti to, ko niekad nesulauks – vaikų, kuriuos prarado dėl egzilio ir Istorijos katastrofizmo. Būtent konkretus gyvenamasis kontekstas T. Valiaus darbuose yra laisvos tautinio meno interpretacijos atspirties taškas.
T. Valiaus kūriniuose linija su tuštuma ir baltu plotu kalbasi ekspresyviai: linija, regis, rizikuoja trūkti nuo įtampos, kuri susikaupusi baltame dažno darbo plote. Pastarasis visada slepia paslaptį, bandomą įminti nuo pat žmogaus egzistavimo pradžios: XIX amžiaus formalistai bandė kurti struktūras, kurios užpildo tuštumą; XX amžiaus grafikas T. Valius atskleidžia ypatingą būties įtampą, kuri postmodernioje grafikoje jau reiškiama linijos įtrūkiais. T. Valiaus kūrinių tuštuma pritvinkusi gyvybės ir energijos. Linija yra vienintelis būdas nebūti nublokštam tos didžiulės jėgos, kuri slypi baltame popieriaus lape ar kitos medžiagos lakšte. T. Valius savo darbais byloja, kad grafika ir lietuviui yra menas, kuriame išraiška yra savotiškai negatyvi: reikšmingas ne brūkšnys, o būtent tuštumos, kurios slypi plote, ribojamame linijų.
Kanados mene T. Valius ypatingas tuo, kad buvo vienas paskutiniųjų, kurie dar tikėjo linijos visagalybe teikti saugumą, teigti tvarką. Lietuvių grafikoje T. Valius žymi slinktį individualybės link. Šis judesys buvo nepatogus sovietinėje Lietuvoje ir dar labiau nepageidautinas mūsų posovietinėje valstybėje, nes teigė ir tebeteigia ne siaurą nacionalizmą, o tautiškumo kaip nuolatinės ribos su Kitu ženklus – linijas.
