Kolekcijos: Stasys Ušinskas (1905–1974)

Stasys Ušinskas gimė 1905 m.  Pakruojyje, mirė 1974 m. Kaune, palaidotas Romainių kapinėse – Lietuvos dailininkas, vitražistas, scenografas, pedagogas, lėlininkas, profesorius.

Gimė akmenskaldžio šeimoje. 1909–1918 m. gyveno emigracijoje JAV. 1926–1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą. Po 1929 m. mokinių streiko pašalintas iš mokyklos. Netrukus, paskatintas Justino Vienožinskio ir Juozo Mikėno, išvyko studijuoti į Paryžių.
1929–1931 m. mokėsi Paryžiaus aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers). 1930–1931 m. lankė Moderno akademiją (Académie de l’Art Moderne). Diplominiam darbui pasirinko dekoracijų ir kostiumų projektą Sofoklio tragedijai „Karalius Edipas“ bei Šekspyro dramai „Otelas“.
1931 m. grįžęs į Lietuvą surengė pirmąją personalinę parodą Kaune ir Šiauliuose. Valstybės teatro režisierius Andrius Oleka-Žilinskas susidomėjo S. Ušinsko scenografija ir pakvietė jį dirbti į teatrą. Nuo 1932 m. apipavidalino spektaklius dramos, operos ir baleto teatruose. 1934–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė monumentaliąją tapybą (vitražą ir scenografiją), nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai.
1940–1954 m. vadovavo (su pertraukomis) monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos katedrai Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Lietuvos SSR dailės institute Vilniuje. 1946 m. suteiktas profesoriaus vardas.
Kūrybinė veikla. Ušinskas apipavidalino Valstybės teatro spektaklius, Kaune įsteigė vitražų dirbtuvę, bandė naujas technologijas, sukūrė įsimintinų istorinių, tautinės tematikos vitražų, monumentalių pano ir molbertinės tapybos kūrinių.
1936 m. įkūrė profesionalų lėlių teatrą, o 1938 m. – pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso medaliu ir diplomu. Pusei metų išvykęs į JAV, 1937 m. Niujorke surengė personalinę parodą, porai spektaklių Brodvėjaus teatre sukūrė dekoracijas bei kostiumus, lėles, plafoną „Muzika“.
Karo ir pokario laikotarpiu dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo srityje. Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus, kurie buvo instaliuoti visuomeninių pastatų interjeruose ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Ukrainoje, Armėnijoje.