Kolekcija: Šarūnas Sauka
Šarūnas Sauka gimė 1958 m. Vilniuje, intelektualų šeimoje (jo tėvas - žymus filologas Donatas Sauka). 1985 m. baigė Valstybinį Lietuvos dailės institutą (dabar - Vilniaus dailės akademija), Sauka yra dalyvavęs 47 grupinėse parodose (iki 1993 m.), surengęs 6 personalines parodas, paskutinė - 1998 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre retrospektyvinė kūrybos paroda, 1989 metais už diptiką "Žalgirio mūšis" (1987) Saukai buvo įteikta Lietuvos Nacionalinė premija.
Taip jau yra, kad toks kol kas diskutuotinas reiškinys kaip postmodernizmas lietuvių dailės kritikoje mielai atiduodamas į Šarūno Saukos rankas. Vienas keisčiausių, vienas komplikuočiausių Lietuvos dailės kontekste tapytojų nuolat yra lydimas žodžio "kitoks". Tas pats postmodernizmas lietuviškame diskurse taip pat kol kas figūruoja kaip ‘kitoks' - nelabai savas, kartu traukiantis ir bauginantis. Tad nenuostabu, kad abu "kitokie" nuolat atsiduria greta.
Saukos "kitoniškumas" labai pastovus. Nuosekliai dirbdamas aliejinės tapybos technika, kruopščiai, centimetras po centimetro atrasdamas sodria spalva krešančią natūralistinę formą, su preciziška kantrybe materializuodamas haliucinacinį siužetą Sauka pasimėgaudamas (ypač pasimėgaudamas savo kančia) eksploatuoja baimes ir suvokimo problemas, kankinančias ne vieną radikaliojo postmodernizmo adeptą.
Technika siekia pranokti pati save - tapyba godžiai virsta metatapyba, nepertraukiamai dublikuojasi literatūrinės asociacijos, demoniškas veržimasis kažkur kitur ir atgal lieka dusti savyje. Vis tie patys veidai - paties Saukos ir jo šeimos narių (kūno ir kraujo), vis ta pati iš natūros tapoma brangakmeniais nusagstyta mėsa, mėsoje trokštanti gyvybė - liga. Pastaroji, kaip ir neišvengiamas skausmas, atrodytų esanti vienintele tikrumo properša miriadais persiklojančių paviršių erdvėje - pasaulyje pagal Sauką.
Taip jau yra, kad toks kol kas diskutuotinas reiškinys kaip postmodernizmas lietuvių dailės kritikoje mielai atiduodamas į Šarūno Saukos rankas. Vienas keisčiausių, vienas komplikuočiausių Lietuvos dailės kontekste tapytojų nuolat yra lydimas žodžio "kitoks". Tas pats postmodernizmas lietuviškame diskurse taip pat kol kas figūruoja kaip ‘kitoks' - nelabai savas, kartu traukiantis ir bauginantis. Tad nenuostabu, kad abu "kitokie" nuolat atsiduria greta.
Saukos "kitoniškumas" labai pastovus. Nuosekliai dirbdamas aliejinės tapybos technika, kruopščiai, centimetras po centimetro atrasdamas sodria spalva krešančią natūralistinę formą, su preciziška kantrybe materializuodamas haliucinacinį siužetą Sauka pasimėgaudamas (ypač pasimėgaudamas savo kančia) eksploatuoja baimes ir suvokimo problemas, kankinančias ne vieną radikaliojo postmodernizmo adeptą.
Technika siekia pranokti pati save - tapyba godžiai virsta metatapyba, nepertraukiamai dublikuojasi literatūrinės asociacijos, demoniškas veržimasis kažkur kitur ir atgal lieka dusti savyje. Vis tie patys veidai - paties Saukos ir jo šeimos narių (kūno ir kraujo), vis ta pati iš natūros tapoma brangakmeniais nusagstyta mėsa, mėsoje trokštanti gyvybė - liga. Pastaroji, kaip ir neišvengiamas skausmas, atrodytų esanti vienintele tikrumo properša miriadais persiklojančių paviršių erdvėje - pasaulyje pagal Sauką.