Kolekcijos: Pranas Lapė
(1921-2010)

Gimė 1921 01 11 Klaipėda, mirė 2010 01 13 Vilnius (palaidotas Veiviržėnuose), lietuvių tapytojas, grafikas. 1941–1943 studijavo Kauno taikomosios dailės institute. 1944 pasitraukė į Vakarų Europą (nuo 1945 gyveno Švedijoje). 1945–1946 studijavo A. Beckmano meno mokykloje Stokholme, 1946–1949 joje dėstė piešimą. Nuo 1949 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorke, nuo 1957 Rowaytone, Konektikuto valstija, nuo 1978 Chamberlaine, Meino valstija). 1950–1956 dirbo Niujorko leidyklose Donbleday, Scribners, Random House, 1957–1978 – privačiose mokyklose (sukūrė dailės mokymo programų). 1998 grįžo į Lietuvą. Nuo 1955 dalyvavo parodose; individualios Long Islande (1965), Čikagoje (1969), New Canaane (1980), Brukline (1981), Bostone (1985), Vilniuje (2006), pomirtinės Kaune (2011), Palangoje (2013). Tapybai įtakos turėjo P. Cézanne’o kūryba, vėliau abstraktusis ekspresionizmas (Kompozicija 1981, 1983, Traukinys į Sibirą 9 dešimtmetis). Iliustravo daugiau kaip 300 Jungtinių Amerikos Valstijų ir lietuvių autorių knygų (A. Baranausko Anykščių šilelis 1961, Maironio Baladės 1966, A. Mackaus Augintinių žemė 1984, A. Gustaičio Pakelėje į pažadėtąją žemę 1987 ir kitos), sukūrė sienų tapybos (apipavidalino Pasaulio sporto parodą, 1948, Pasaulio medicinos seserų kongreso salę, 1949, abi Stokholme), scenografijos, taikomosios dailės kūrinių. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis muziejus. Gedimino ordino Karininko kryžius (2008).

Irena Dobrovolskaitė

 

Pranas Lapė: mimetinis katarsis

Ramūnas Čičelis

www.kamane.lt, 2017-05-02

Išeivijos tapytojas Pranas Lapė (1921–2010) lietuvių meno istorijoje žinomas kaip abstrakčiojo ekspresionizmo atstovas – išorinės tikrovės objektai jo tapybos darbuose virsta vaizduotės artefaktais. P. Lapės paveikslai ypatingi tuo, kad, būdami abstraktūs, nestokoja pirminės tikrovės ženklų, todėl pasiekiama savotiška figūratyvumo ir abstraktumo sintezė. Buitinis tikrovės fragmentas menininkui reikalingas kaip impulsas, o vaizduotė šią medžiagą perkuria pagal principą, kurį būtų galima apibūdinti kaip tokį, kuriame vaizduotė nėra priešinga daiktinei tikrovei. Tai – ne konkretybės ir vaizdinio opozicija, o tik deviacija. Daiktiškosios tikrovės medžiaga išplečiama taip, kad „įteisinamas“ ne naujas vaizdinys, o nauji daiktai: tai, ko nebuvo, tampa tuo, kas ne tik gali būti, bet ir yra. P. Lapė stipriai nutolsta nuo XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių dailės, kurioje atsakymų į egzistencinius klausimus ieškota daiktiškume. Tai – egzistencinės fenomenologijos filosofijos diktuota nuostata, kurią P. Lapė kategoriškai neigia. Tai, kas žmogiška, jam yra svarbiau nei tai, kas daiktiška. Šiuo požiūriu menininko darbai yra labai šiuolaikiški, nes krypsta tikrovės išdaiktinimo link, todėl primena Theodor'o Adorno filosofines nuostatas. Iš daiktiškosios tikrovės nepabėgama, tačiau ji susiejama su žmogiškumu per abstraktumą – pastarasis įgalina perteikti žmogiškąjį turinį, kurį figūratyvus daiktiškumas, palikdamas distanciją tarp kūrinio ir suvokėjo, išreiškia daug sunkiau.

2011 metų sausį, mirus P. Lapei, po kelių savaičių Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, surengta jo retrospektyvinė personalinė paroda, kurioje ypatingai pabrėžti ir pastebimi menininko paveikslai istoriniais motyvais – daug darbų kalba apie tremtį, Laisvės gynėjų dienos įvykius (sausio 13-osios). Čia abstrakčiojo ekspresionizmo stilistika atsiskleidžia kaip itin stipraus emocinio paveikumo galimybė – abstraktus tragiškų įvykių perteikimas yra kankinamai skausmingas ir kažin ar gelbsti žiūrovui, kuris siekia išspręsti istorinių įvykių paliktas psichologines traumas. Iš jų dažniausiai vaduojamasi naratyvumu, susijusiu su viena ar kita ideologija, ir figūratyvumu. Tik patyręs daiktinę traumos aplinkybių istoriją ir galįs pasakoti trauminių įvykių siužetus, žmogus išsivaduoja nuo sunkių išgyvenimų. P. Lapė savo abstrakčiais darbais istorinėmis temomis siekia, kad žiūrovas niekad nepamirštų to, kas įvyko XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės Europoje. Ne susitaikymas su praeitimi, o jos nuolatinis priekaištingas priminimas, nesusietas su konkretybe, žiūrovą gali veikti ir dabar, ir po daugelio metų. P. Lapė tapybos būdu siekia, kad žmonės niekad nepamirštų, iki ko buvo nusirista minėtu žmonijos istorijos laikotarpiu, ir niekad nebandytų to kartoti. Blogio šaknų P. Lapė neieško, jis tik nujaučia jas ir sąmoningai nekonkretina, neįvardija, neperteikia daiktiškąja tikrove. Mimezė – tai, ko nėra, bet visada gali būti, – tampa būdu neišreikšti to, apie ką kalbėti draudžiama. Jei draudimo nesilaikoma, blogis plečiasi ir didėja. Jis teturi būti nujaučiamas ir kyboti kaip grėsmė, nuo kurios žmogus nuolat turi stengtis pabėgti, išvengti jos. P. Lapės paveikslai apeliuoja į žiūrovo dėmesingumą vengiant blogio. Menininko darbai nėra istorinis kaltinimas, jie yra ne tik antikinės mimezės, bet ir katarsio galimybė. Sekdamas eksponuojamus paveikslus, žiūrovas tarytum „išdegina“ blogį savyje. Jei tai neįvyksta, blogiui tampa atviri visi keliai.

Dėl labai stiprios ekspresijos P. Lapės kūriniai yra „žižekiškai“ pernelyg tikri, jie įtraukia ir užgriūva kaip tai, ko neįmanoma ir nereikia verbalizuoti. Šiuo požiūriu P. Lapės mimezė yra objektyvistinė – postmoderniame ir pokolonijiniame pasaulyje objektyvu ir neabejotinai turi įvykio žymę tik traumos simptomai. Tik jie yra neginčijamai nesufantazuoti ir tikri. Visa kita – žiūrovo psichinės projekcijos, menininko siekis retoriškai kuo nors įtikinti ir kiti tyčiniai veiksmai tapyboje yra subjektyvūs. P. Lapės darbai žiūrovo akyse įgyja tokį statusą, kad už jų tarytum neslypi net paties menininko asmuo. Darbai atrodo tokie, lyg būtų radęsi iš šaltos ir neginčijamos istorinės tiesos. P. Lapės paveikslai nėra pokalbis ar dialogas su žiūrovu, jie yra beveik beasmenis teiginys. Toks santykis iš žiūrovo atima tipinio „Aš ir Kitas“ santykio galimybę. Paveikslai patiriami ne kaip kitoniškumas, o kaip gili vidinė savastis, kuriai iškilus į sąmonės paviršių, ji tampa kiek labiau žmogiška ir vengianti žiaurumo. P. Lapės drobės yra Įvykiai, kurie, būdami tokie, atrodytų, turi būti nuolat kartojami – traumos turinio perteikimas vaizdu reikalauja pakartotinio žiūrėjimo, kol atbunkama. Taigi žiūrovo laukia pasirinkimas: arba žiūrėti, kol imsi spoksoti, todėl trauma bus neutralizuota, arba patirti stiprią esatį vieną kartą, neprarandant žmogiškojo jautrumo.

4 kūriniai
  • Pranas Lapė
    Vasara, 1970
    Drobė, aliejus, 166x151
    Pranas Lapė<br>Vasara, 1970<br>Drobė, aliejus, 166x151
    Reguliari kaina
    €5.800,00
    Reguliari kaina
    Pardavimo kaina
    €5.800,00
    Vieneto kaina
    per 
    Prieinamumas
    Parduotas
  • Pranas Lapė
    Vasara, 1990-92
    Drobė, aliejus, 167x150 ( 172x155)
    Pranas Lapė<br>Vasara, 1990-92<br>Drobė, aliejus, 167x150 ( 172x155)
    Reguliari kaina
    €5.500,00
    Reguliari kaina
    Pardavimo kaina
    €5.500,00
    Vieneto kaina
    per 
    Prieinamumas
    Parduotas
  • Pranas Lapė
    Kompozicija, 1990-2000
    Drobė akrilas, 100x125
    Pranas Lapė<br>Kompozicija, 1990-2000<br>Drobė akrilas, 100x125
    Reguliari kaina
    €3.600,00
    Reguliari kaina
    Pardavimo kaina
    €3.600,00
    Vieneto kaina
    per 
    Prieinamumas
    Parduotas
  • Pranas LAPĖ
    Abstrakcija, 1989
    Drobė akrilas, 61.5x60.5 (70x69)
    Pranas LAPĖ<br>Abstrakcija, 1989<br>Drobė akrilas, 61.5x60.5 (70x69)
    Reguliari kaina
    €1.300,00
    Reguliari kaina
    Pardavimo kaina
    €1.300,00
    Vieneto kaina
    per 
    Prieinamumas
    Parduotas