Kolekcijos: Pranas Domšaitis
(1880–1965)

PRANAS DOMŠAITIS 1880 - 1965
Gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija), ūkininkų šeimoje ir iki dvidešimt septynerių metų dirbo tėvų ūkyje. 1907-aisiais, gavęs žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano (Max Liebermann) rekomendaciją, įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją, kur studijavo iki 1910 m. Po studijų (1910–1912) tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje, Osle bendravo su Edvardu Munku (Munch), studijų tikslais lankė garsius Europos muziejus, dalyvavo Mažųjų Kuršių (Klein-Kuhren, dab. Filino, Kaliningrado sr.) dailininkų grupės veikloje, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Pripažinimo Vokietijoje Pranas Domšaitis sulaukė 1919 m. surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau. Išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, P. Domšaitis dalyvavo parodose kartu su žymiais to meto Vokietijos dailininkais modernistais. Jo darbus pirko Vokietijos valstybiniai muziejai ir privačios galerijos, dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Šefleris (Scheffler) P. Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje.“ Augęs ir lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, P. Domšaitis didžiavosi savo lietuviška kilme, domėjosi lietuvės motinos protėviais, vertino lietuvių liaudies meną, visada pabrėždavo jo gyslomis tekant „tolimosios baltiškosios Tėvynės kraują“. 1920 m. Kaune priėmęs Lietuvos pilietybę ir gavęs Lietuvos Respublikos pasą, nuo 1933 m. dailininkas kūrinius pasirašinėjo tik lietuviška pavardės forma – Pranas Domšaitis. Besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P. Domšaičio kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, jo, kaip ir kitų ekspresionistų, kūryba buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje. Būtinybės verčiamas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P. Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją. Ten sutiko lietuvių dailininkus emigrantus Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt. Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas) Adelheide Armhold dailininkas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Penkiolika paskutiniųjų P. Domšaičio gyvenimo metų Keiptaune buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas. Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikos ir visuomenės pripažinimo, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai. 1964 m. P. Domšaičiui buvo paskirtas prestižinis Pietų Afrikos meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“. P. Domšaitis mirė 1965 m. Keiptaune. 1978 m. jo našlė persikėlė iš Keiptauno į Havajus (JAV) ir Havajų universiteto galerijoje Honolulu mieste surengė pirmąją JAV apžvalginę P. Domšaičio parodą, kuri sulaukė didelio pasisekimo. 1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) įsigijo vertingiausių P. Domšaičio kūrinių kolekciją (800 vnt.), o 1989–2001 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 dailininko kūrinių. 2001 m. vasarą Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija, 2004 m. galerijai suteiktas Prano Domšaičio vardas. 2006 m. Lietuvių fondas nusprendė muziejui perduoti dar 135 dailininko darbus. Šiuo metu LDM saugomi 665 P. Domšaičio kūriniai.

P. Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, estampus, piešė. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar 3-iajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai dailininką vadino „šiuolaikinio religinio meno viltimi“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. P. Domšaitis gyvenimo prasmę matė kūryboje, o save suvokė kaip tarpininką, kuriam suteikta išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, egzistencinius dalykus išreikšti vaizdais ir spalvomis. Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią. „Aš visada buvau kelyje“, – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. Dažnai vėlyvieji P. Domšaičio kūriniai lyginami su viduramžių menu – dvasingumo, nematerialaus spalvų švytėjimo ir gilaus simbolizmo prasme. Ypač prasmingos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą – tai jau kitos tikrovės magiška vizija. P. Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai. JAV meno profesorius Haroldas Heidonas (Heydon) yra pasakęs apie P. Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P. Domšaitį, nes jisai, nors ir giliai pasinėręs į savo meto meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P. Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, kad ir kur jie atsidurtų...“ Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Nors tikslus P. Domšaičio darbų skaičius nežinomas, pasak tyrinėtojų, jis galėjo būti sukūręs iki pusantro tūkstančio kūrinių. Šiandien dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. Didžiausia kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Domšaičio peizažai kupini ne tik rimties ir melancholijos, bet ir paslėptos gaivališkos jėgos. Juose tobulai atskleistas Afrikos platybių charakteris. Kartu jie ir simboliški, bylojantys apie universalias erdvės ir laiko kategorijas. Neatsitiktinai meno istorikai ir kritikai, sistemindami enciklopedijose, monografijose ir kitokiuose leidiniuose Pietų Afrikos dailės vaizdą, tarp dailininkų, turėjusių įtakos šios šalies meno raidai, visada mini ir P. Domšaitį. Jis buvo vertinamas kaip dailininkas, sėkmingai sulydęs savo kūryboje Europos modernizmo patirtį su Afrikos meno tradicijomis.

Parengta pagal:

L. Bialopetravičienė, „Pranas Domšaitis", Vilnius: LDM, 2002.

Pranas Domšaitis: figūratyviosios tapybos kalba
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-06-14

Semiotikos teoretikė Nijolė Keršytė viename iš straipsnių, skirtų Algirdo Juliaus Greimo išplėtotos semiotikos teorijos santykio su fenomenologija problemai, teigia, jog mitas yra manyti, kad semiotinė kalbos samprata yra priešinga fenomenologinei kalbos sampratai. Iš tiesų šie du kalbos tipai vienas kitą papildo ir sudaro visumą.
Semiotikos teorija – XIX amžiaus rusų lingvistikos formalistų vaisius. Ją toliau plėtojo A. J. Greimas ir Charles'as Sandersas Peirce'as bei jųdviejų pasekėjai XX amžiuje atitinkamai Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal semiotikos mokslo postulatus, kalba yra pažinimo rezultatas. Bet kuriame verbaliniame ar vizualiajame tekste slypi trys struktūriniai lygmenys: figūratyvinis, naratyvinis ir loginis-semantinis. Figūratyvinio lygmens pagrindas yra atlikėjų, laiko ir erdvės figūrų unikalus konstravimas, nulemiantis kūrinio unikalumą ir figūratyvinį pobūdį. Menotyros teoretikai, įvardydami tam tikrą dailės tipą „figūratyvine daile“, ir turi galvoje šių figūrų struktūras, kurios kuriamos tapybine, skulptūros ar grafikos kalba. Naratyvinis kūrinio lygmuo dažniau yra aptinkamas literatūros kūriniuose. Jį sudaro keturios pasakojimo fazės: manipuliacija, kompetencija, atliktis ir sankcija. Manipuliacijos fazės metu teksto lėmėjas (dievybė ar autoritetas) veikia aktantus (veikėjus), kad šie siektų vertės objekto. Kompetencijos metu aktantai patiria išbandymus, kuriuose turi nugalėti priešininkus ir kliūtis, kad pasiektų vertės objektą. Atlikties stadijoje įvyksta aktanto ir vertės objekto konjunkcija (jei kompetencija buvo sėkminga) arba disjunkcija (jei kompetencija buvo nesėkminga). Sankcijos stadijoje lėmėjas įvertina aktanto, subjekto, pastangas siekiant vertės objekto ir vienaip ar kitaip apdovanoja arba nubaudžia aktantą, subjektą. Tokia naratyvinė struktūra būdinga daugeliui literatūros tekstų. Dailės ir ypač tapybos mene kūriniuose fiksuojama kuri nors viena naratyvinė stadija arba, jei kuriamas meno darbų ciklas, tampa įmanoma atpažinti ir įvardyti naratyvinės struktūros stadijas bei jas aprašyti. Teksto loginio-semantinio struktūros lygmens aprašymo pagrindas yra A. J. Greimo sukurtas semiotinis kvadratas, kurio keturiuose kampuose išdėstomi loginiai teiginiai pagal tautologijos, priešingumo ir papildymo santykius. Tokiu būdu kūrinio struktūriniai lygmenys yra įmanomi pažinti, aprašyti. Pats kūrinys, kuris pasiduoda tokiai tyrimo procedūrai, tapybos atveju, turi būti figūratyviosios dailės tipo. Abstrakčiojo meno kūrinių semiotinis tyrimas yra sudėtingesnis ir labiau komplikuotas bei koncentruotas į raiškos plano elementus. Figūratyvioji dailė išlaiko pusiausvyrą tarp turinio ir raiškos lygmenų.
Fenomenologinė kūrinio ir jo aprašymo kalba remiasi jau ne vien pažinimu, bet ir suvokimu. Fenomenologinė deskripcija iš principo neigia meno kūrinio imanentiškumo, nepriklausymo nuo sukūrimo konteksto ir meno suvokėjo, principą. Fenomenologija, būdama XX amžiaus filosofijos rezultatas, tvirtina, jog kūrinį suvokti ir aprašyti įmanoma tik suvokėjui priskiriant savo asmeninę patirtį meno kūriniui. Dominuoja jau ne analizė, o interpretacija. Be to, pripažįstama, jog kiekvienas kūrinys turi struktūros ir turinio tarpų, kuriuos kūrybingas skaitytojas arba žiūrovas užpildo savo žiniomis ir patirtimi. Šis būdas pažinti meną – tai ir intuicijos pastangų procesas. Pagal fenomenologijos teorijas meno kūrinio suvokimas ir aprašymas yra jau ne objektyvios struktūros išskleidimas, o subjektyvus ir individualus procesas. Jam reikia ruoštis kaip atverčiai Kito akivaizdoje. Toks santykis su meno kūriniu teigia visiškai naujas kūrinio suvokimo galimybes, įtraukiant suvokiamos kūrybos kontekstus, genealogiją ir paties suvokėjo lūkesčių horizontus – išankstines nuostatas, kurių turi kiekvienas, atsidūręs tapybos darbo akivaizdoje ar susitikdamas su literatūros tekstu.
XX amžiaus pirmosios pusės Pietų Afrikos Respublikos lietuvių menininkas Pranas Domšaitis – neabejotinai figūratyviosios tapybos atstovas. Savo kūriniuose, vizualiuosiuose tekstuose, jis siekia pažinti savo gyvenamos valstybės tikrovę, kuri jam yra Kitas, kitoniška patirtis nei Lietuvos. P. Domšaičio darbuose dominuoja spalvinė raiška, jo kūrybos esminis ir unikalus ženklas – nepakartojamas koloritas, nulemtas PAR tikrovės. Figūratyviniame kūrinių lygmenyje veikia atlikėjai – vietiniai dažniausiai juodaodžiai žmonės. Menininkas paprastai renkasi ne didmiestį, megapolį, kuris niekuo nesiskirtų nuo JAV ar Vakarų Europos tikrovės, o dykumą ar priemiestį, kurio aplinkoje dominuoja ryškios spalvos. Tai – P. Domšaičio peizažų pagrindas. Kūriniuose, kuriuose be gamtos objektų fiksuojami ir žmonės, atlikėjai ir vietos papildo vieni kitus. Pietų afrikiečiai P. Domšaičio darbuose yra tiek įsigyvenę į savo aplinką, jog net susilieja su ja. P. Domšaičio kūrinių laikas beveik visuose darbuose yra aktualusis dabarties laikas. P. Domšaičio darbuose neretai pasakojami bibliniai siužetai, kuriuose laiko figūros, susijungdamos su vietų figūromis, veikia vienos kitas. Pagal vietą atpažįstamas laikas, ir atvirkščiai.
Naratyvinė P. Domšaičio tapybos darbų struktūra pasižymi kompetencijos ir atlikties stadijų fiksavimu: paveikslų aktantai dažniausiai veikia savo įprastinėje gyvenimo aplinkoje, kurioje turi nugalėti jiems iškilusius iššūkius. Tuose darbuose, kuriuose peizažiškai fiksuojama gamta, dominuoja atlikties stadija – pati veiksmo kulminacija (jūros audra, dykumos vakaras ir pan.). Bibliniuose paveiksluose, iš kurių charakteringiausias yra „Nukryžiavimas“, saugomas PAR Nacionaliniame dailės muziejuje, irgi kuriama atlikties stadijos scena. Vėlesnis numanomas Kristaus prisikėlimas jau būtų sankcijos stadijos išraiška. Diptikuose ir triptikuose jau galima atsekti kelių naratyvinių stadijų struktūras. Kelionės motyvais sukurti P. Domšaičio darbai atskleidžia visas keturias nataratyvinės struktūros stadijas.
Loginėje-semantinėje P. Domšaičio kūrinių struktūroje svarbiausias yra tautologijos santykis – loginiai darbų struktūros elementai ne paneigia ar papildo vieni kitus, o darniai atkartoja PAR vizualiosios tikrovės vientisumą. Menininkas nesiekė šokiruoti kontrastais ar kurti literatūros tekstams artimus pasakojimus, kurie plėtojami papildymo tarp loginių struktūros elementų principu.
P. Domšaičio tapyba yra ekspresionistinė tiek, kiek tuo metu ekspresijos galimybes bandė besiplėtojantis fotografijos menas – unikalios šviesotamsos fiksavimas šešėliavimu P. Domšaičiui ne mažiau svarbus nei subjektyvios kūrybinės interpretacijos. Visgi šiuolaikiniam P. Domšaičio darbų žiūrovui jau įdomesnis yra fenomenologinis santykis su kūriniuose dominuojančia pažinimo tikslo vedama semiotine struktūra. Kita vertus, dėl iki šiol labai riboto lietuvių žinojimo apie PAR tautiečių gyvenimą ir istoriją, P. Domšaitis lieka pažinimo įrankiu ir būdu. P. Domšaitis yra autorius, kuriam egzilis buvo labai nauja patirtis, Kitas, kuris tik per tapybą tapo „savu“. Tapyba lietuvių menininkui yra ne terapinis ar interpretacinis, o, pirmiausiai, pažintinis veiksmas, kuriame, aišku, slypi ir interpretacija, besiremianti jau ne atsineštine lietuviškąja kultūra, o PAR besipildančiu „lūkesčių horizontu“ su nauja tikrove. Dėl šio proceso P. Domšaičio darbai kuria įspūdį, jog vaizduojami objektai užgriūva sąmonę koloritu ir kompoziciškai – pats autorius ir žiūrovai gali patirti nuostabos būseną, kuriai paprastai būdingas ne išankstinis „lūkesčių horizontas“, o jo stoka.