Mikas Šileikis (1893–1987) – lietuvių išeivijos tapytojas ir rašytojas, 1913 m. emigravęs į JAV ir 1923 m. su pagyrimu baigęs tapybą Čikagos meno institute. Buvo vienas Čikagos Čiurlionio galerijos steigėjų ir 1957–1962 m. jai vadovavo; jo kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Daugiausia tapė saulėtas kopas, paplūdimius, miškus ir sodus, derindamas realizmą su postimpresionistiniu šviesos pojūčiu ir šviesia, skaidria spalvų gama.
Mikas Šileikis (1893–1987) – lietuvių išeivijos tapytojas ir rašytojas, gimęs Liminėlio kaime, Zarasų rajone. 1913 m., vengdamas tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje, jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir iš pradžių dirbo plieno liejykloje Pitsburge. Užsidirbdamas pragyvenimui, mokėsi dailės Bostone, 1919 m. persikėlė į Čikagą ir 1923 m. su pagyrimu baigė tapybą Čikagos meno institute, vėliau studijavo ir meno istoriją. Šileikis dalyvavo daugelyje amerikiečių ir lietuvių išeivijos parodų, už savo kūrinius pelnė ne vieną premiją. Jis daugiausia tapė peizažus – ypač garsėjo saulėtomis kopomis, paplūdimiais, miškais, parkais ir sodais, taip pat kūrė portretus ir akvareles. Jo manierai būdingas realizmo ir postimpresionistinio šviesos pojūčio derinys, kruopščiai modeliuotos formos ir šviesi, skaidri spalvų gama. Šileikis buvo vienas Čikagos Čiurlionio galerijos steigėjų, 1957–1962 m. jai vadovavo ir įsteigė savo vardo premijų fondą. Be tapybos, jis rašė noveles, apybraižas ir dailės kritiką lietuvių išeivijos leidiniams „Aidai“ ir „Draugas“, 1981 m. išleido apsakymų rinkinį „Liucija“. Jo kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Zarasų krašto muziejus, kuriame veikia jo tapybos galerija. TUMO galerijos siūloma akvarelė „Peizažas (Čikaga)“ (1947) – nedidelis darbas popieriuje iš Čikagos laikotarpio, kuriame dailininkas praleido didžiąją gyvenimo dalį. Šileikis mirė Čikagoje 1987 m.
