Kikugawa Eizan (1787–1867) – japonų ukiyo-e tapytojas ir estampų kūrėjas iš Edo, specializavęsis bijin-ga – gražių moterų atvaizdų – žanre. Ankstyvuosiuose darbuose sekęs Kitagawos Utamaro stiliumi, apie 1814–1817 m. jis išplėtojo savitą manierą su trapiu „lėlės veidu“, o jo mokinys buvo Keisai Eisenas. Jo estampai išlaiko Utamaro tradicijos lyriškumą, todėl jis dažnai laikomas paskutiniu klasikinio bijin-ga stiliaus atstovu.
Kikugawa Eizan (1787–1867), dar rašomas Kikukawa Eizan, – japonų ukiyo-e tapytojas ir estampų kūrėjas iš Edo. Jis buvo Kanō mokyklos tapytojo Eiji sūnus, mokėsi pas Šijō mokyklos dailininką Suzuki Nanrei ir, tikėtina, pas ukiyo-e meistrą Totoya Hokkei. Eizanas specializavosi bijin-ga – gražių moterų atvaizdų – žanre, o ankstyvuosiuose darbuose artimai sekė Kitagawos Utamaro stiliumi. Palaipsniui susiformavo jo paties maniera: maždaug 1814–1817 m. jo figūros įgijo trapų „lėlės veidą“, kuriuo jis labiausiai garsėja. Jo estampai išlaiko Utamaro tradicijos lyriškumą, o ne kai kurių amžininkų žemiškesnę manierą, todėl jis dažnai laikomas paskutiniu klasikinio bijin-ga stiliaus atstovu. Pas jį mokėsi Keisai Eisenas, vėliau tapęs vienu žymiausių šio žanro kūrėjų. Eizanas buvo produktyvus estampų autorius, tačiau vėlesniais metais atsisakė medžio raižinių ir atsidėjo tapybai. Jo kūrinių turi svarbūs rinkiniai, tarp jų Čikagos meno institutas. TUMO galerijos siūlomas medžio raižinys „Tsurujos namų Hanaōgi, Šin-Jošivara“ („Hanaōgi of the Tsuruya, Shin-Yoshiwara“, 1810–1820) vaizduoja vieną garsiųjų Edo Jošivaros kvartalo kurtizanių.
