Gimė 1911 m. Antruosiuose Videikiuose (Plungės r.). Nuo 1929 m. Juozas Bagdonas mokėsi Kauno meno mokykloje ir J. Vienožinskio studijoje. Pirmoji paroda surengta Kaune 1933 m., vėliau – Rygoje, Taline. 1938 m. vos 26-erių metų dailininkas Kaune Lietuvos Nepriklausomybės 20-ies metų sukakčiai paminėti surengtoje parodoje laimėjo pirmąją valstybinę premiją už figūrinę kompoziciją „Iš jūros sugrįžus“. 1938–1940 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos reikalų valdybos sekretorius. 1941–1944 m. dirbo Vilniaus dailės muziejuje (dabar – Lietuvos dailės muziejus), Vilniaus dailiųjų amatų mokykloje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į Bogotą, Kolumbiją. 1948–1958 m. gyvendamas Bogotoje, Kolumbijoje, įsteigė modernios keramikos ir dekoratyvinės skulptūros studiją, lipdydavo molyje ir ryškiomis spalvomis glazūruodavo abstrakčias kompozicijas. Vėliau, 1958 m., apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, dailininkas dirbo kaip abstrakčiojo ekspresionizmo stilistikos tapytojas, bet kartais kūrė erdvines, abstrakčias konstruktyvines skulptūras. 1960 m. surengė pirmąją abstraktaus meno parodą Baltimorės Lietuvių namuose, vėliau jo parodos buvo eksponuojamos ir kitose lietuviškose kolonijose: Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite, Bostone, Toronte, Hamiltone, Klivlande, Los Andžele, Hartforde, Vudhavene. 1960 m. Vašingtone įsteigė prestižinę meno galeriją, kurioje rengė amerikiečių dailininkų parodas. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, surengė parodas Lietuvoje: 1992 m. Vilniuje, 1993 m. Kaune, 1993 m. Plungėje. Nuo 1999 m. gyveno Plungėje. Jo darbų turi Vilniaus, Kauno, Plungės, Klaipėdos, Telšių muziejai, Lietuvos ir užsienio kolekcininkai. 1972 m. išleido albumą „Juozas Bagdonas“. Mirė 2005 m. Plungėje.
Juozo Bagdono kūryba vystėsi nuolatinėje kaitoje, tarp realistinės tapybos Lietuvos periode ir impresionistinių vokiškojo periodo akvarelinių peizažų. 1958 m. grįžo prie aliejinės tapybos, tačiau ji jau buvo paveikta abstrakčiojo ekspresionizmo. Ankstyviesiems jo paveikslams būdingi to meto abstrakčiajai tapybai tipiški stilizuoti organiniai ir geometriniai formų junginiai bei kontūrai, vitražiškai įrėminantys formas. 7-ojo dešimtmečio viduryje susiformavo savitas braižas, kurį perteikia plačiu teptuku energingai, konstruktyviai suręstos abstrakčios formos – aiškios, grubokos, tvirtos. Šių formų kompozicija pasižymi judrumu – jos sūkuriuoja, trykšta, kyla ir krinta, kurdamos kintančios, tačiau tvirtai pažabotos stichijos įspūdį. Tapytojas naudoja grynų, ryškių spalvų - raudonos, geltonos, mėlynos - derinius, dažnai ir tamsius - juodus, rudus tonus, suteikiančius koloritui rūstumo, griežtumo.
Parengta pagal:
Laučkaitė L. (2003). Lietuviai anapus tradicinio modernizmo. In: Išeivijos dailė (p. 132). Vilnius: KFMI.
