Japoniškos Medžio Graviūros

Japoniškos medžio graviūros (ukiyo-e)

Japonų medžio graviūros, vadinamos ukiyo-e (浮世絵), yra viena svarbiausių Japonijos vaizduojamosios dailės formų. Pats terminas reiškia „plaukiančio pasaulio paveikslai“ ir siejamas su miesto kultūra, pramogomis bei kasdieniu gyvenimu. Ukiyo-e kūriniai buvo spausdinami iš medžio raižinių ant popieriaus, naudojant juodą rašalą ir vėliau – spalvotus pigmentus.

Ši technika Japonijoje pradėjo formuotis XVII a. antroje pusėje, kai Edo miestas (dabartinis Tokijas) tapo didžiausiu šalies urbanistiniu centru. Medžio graviūros leido kurti palyginti nebrangius, daug kartų spausdinamus vaizdus, todėl menas tapo prieinamas platesnei visuomenei. Ankstyvieji darbai dažniausiai buvo juodai balti, tačiau XVIII a. viduryje buvo išvystyta daugiaspalvė spauda (nishiki-e).

Ukiyo-e vaizdavo įvairias temas: miesto gyvenimą, aktorius, kurtizanes, kraštovaizdžius, istorinius ir literatūrinius siužetus. Šis menas stipriai paveikė ir Vakarų dailę XIX a., ypač impresionistus.

Pagrindiniai laikotarpiai ir menininkai

Edo laikotarpis (1603–1868)

Tai klasikinis ukiyo-e klestėjimo metas. Formuojasi pagrindiniai žanrai ir spaudos technikos.
Žymiausi menininkai:

  • Hishikawa Moronobu – ankstyvojo ukiyo-e pradininkas, formavęs knyginių iliustracijų tradiciją.

  • Katsushika Hokusai – vienas garsiausių Japonijos menininkų, žinomas dėl kraštovaizdžių ir ciklo „36 Fudzijamos vaizdai“.

Meiji laikotarpis (1868–1912)

Šis laikotarpis žymi Japonijos modernizaciją ir vakarietiškos kultūros įtaką. Ukiyo-e tradicija keičiasi, atsiranda naujos temos – karai, technologijos, socialiniai pokyčiai.
Žymiausi menininkai:

  • Tsukioka Yoshitoshi – paskutinis didysis ukiyo-e meistras, jungęs tradiciją su modernia ekspresija.

  • Kobayashi Kiyochika – žinomas dėl modernių miesto vaizdų ir vakarietiško šviesos vaizdavimo.

Japonų medžio graviūros iki šiol laikomos neatsiejama pasaulio meno istorijos dalimi ir išlieka svarbiu Japonijos kultūrinio paveldo elementu.