Kolekcija: Emmanuel Mané-Katz

EMMANUEL MANÉ-KATZ
1894 - 1962

Religingoje šeimoje gimęs Emanuelis (Ohelis) Mane-Kacas mokėsi chederyje ir ješivoje. Jo tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu, tačiau šešiolikmetis jaunuolis nusprendė būti dailininku. Pasimokęs Kijevo ir Vilniaus piešimo mokyklose, 1913 m. jis atvyko į Paryžių. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse E. Mane-Kacas grįžo į Ukrainą ir buvo paskirtas Charkovo dailės akademijos profesoriumi. Tačiau jaunuolis nenustygo vietoje ir 1921 m., aplankęs Baku, Tbilisį, Maskvą, Minską ir Varšuvą, grįžo į Paryžių. Keliavo po Palestiną, Egiptą, Siriją ir Europos šalis. Antrąjį pasaulinį karą praleido JAV ir 1942 m. dalyvavo parodoje Modern Christs (Šiuolaikiniai Kristūs) Niujorke, kur Nukryžiuotasis tapo nacių naikinamos žydų tautos simboliu. Kiek vėliau E. Mane-Kacas šią temą pakartojo skulptūroje Jėzus. Po karo dailininkas gyveno Paryžiuje, paskui persikėlė į Haifos miestą Izraelyje.

1929 ir 1937 m. E. Mane-Kacas lankėsi Lietuvoje, nes troško „nuvykti į kraštą, kur vyksta intensyvus žydų gyvenimas, pabūti truputį žydų tarpe, pavažinėti po miesčiukus, pasižiūrėti į žydų gyvenimą“ (E. Mane-Kacas, 1937, Apžvalga, 15:4). Kelionėse dailininkas daugiausia tapė vietinių žydų tipus, žydų gyvenimo scenas ir gamtovaizdžius. Kūryboje gausu rabinų portretų – galbūt taip dailininkas realizavo neįgyvendintą tėvų svajonę – pamatyti rabinaujantį sūnų. E. Mane-Kaco kūrybą įkvėpė ješivoje įgytos Toros ir Talmudo studijų žinios, jidiš folkloras ir Kabala – mistinė žydų tradicija. Žiūrovą domina Torą apsikabinę paslaptingi seni litvakai, mįslingi Talmudą studijuojantys rabinai, maldos ekstazėje paskendę chasidai ir uždega emocionalios vestuvių bei žydiškų švenčių scenos, linksmai įvairiais muzikos instrumentais griežiančių klezmerių figūrinės kompozicijos.

Ekspresionistinėje E. Mane-Kaco tapyboje gausu ir kubizmo, ir fovizmo elementų. Jo darbai tampa itin dekoratyvūs, o spalvos dar skaidresnės po kelionės į Palestiną: „Palestina man labai daug davė... Mano paveiksluose atsirado labai daug naujų šviesių spalvų“ (E. Mane-Kacas, ten pat, 4). Dailininko drobės primena rytietiškus kilimus – originalius ornamentus audžia laisvai banguojančios linijos ir erdvę naikinančios ryškios spalvinės dėmės. Darbų ornamentiškumas trukdo žiūrovui akimoju suvokti siužetą, ir tik pažvelgus atidžiau spalvingas „ornamentas“ virsta namais, medžiais, žmonėmis ar gėlių puokštėmis. Labai tapybiška E. Mane-Kaco skulptūra. Bronzoje išlieti štetlų ir kibucų personažai lipdomi energingais, bet minkštais „potėpiais“. Dailininkui itin rūpi perteikti momentinę nuotaiką, tad, žvelgiant į jausmingas impresionistines klezmerių ansamblio muzikantų skulptūras – Smuikininką, Būgnininką, Fleitininką, Violončelininką, girdėti žydų liaudies muzika.

Gausus E. Mane-Kaco meninis palikimas saugomas jo vardu pavadintame muziejuje Haifos mieste. Jo darbų turi JAV, Vakarų Europos ir Lietuvos muziejai bei kolekcininkai.

 

Parengta pagal:

Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose. Sud. Gradinskaitė, V. (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, Šiaurės Jeruzalė