Audronė Petrašiūnaitė

Tapytoja Audronė Petrašiūnaitė gimė 1954 m. Kazlų Rūdoje (Marijampolės r.).
1982 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (tapybą). Dailės parodose dalyvauja nuo 1983 m. Surengė individualių parodų Vilniuje (1986, 1992, 1995, 2001, 2004, 2007), Vokietijoje (1991, 1996), Kaune, Druskininkuose ir kt. 1982-1988 m. dėstė tapybą S. Žuko taikomosios dailės technikume, 1988-1993 m. mokė šios disciplinos Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. Nuo 1995 m. dėsto VDA Kauno dailės institute (docentė). Nuo 1988 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Pelnė apdovanojimų, stipendijų: 1985 m. - žurnalo „Nemunas” premija III-ojoje Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės parodoje „Jaunystė 85”, 1991 m. - Lipės apskrities kultūros instituto stipendija (Vokietija), 1998 m. - Sorošo šiuolaikinio meno centro Lietuvoje stipendija, 2002 m. - Lietuvos Respublikos aukščiausiojo laipsnio stipendija menininkams ir kt.
A. Petrašiūnaitė motyvų kūrybai semiasi iš šalia esančios aplinkos; kaip pati dailininkė sako, geriausios temos tapybai - žmonių veidai, dirvonai, lietus, atminties peizažai, o kartais visai paprastas vaizdas pro langą, ruduo žmogaus veide ir veidas šviesoje. Paveiksluose kartais aštriai juntama vienuma, kaip neišvengiama gyvenimo dalis. Paskutinių metų tapyboje atsirado žemės spalvos, svarbu ne tik spalva ir tonas, bet ir piešinys - paveikslų ciklai: „Mėlynasis” („Išblukęs veidas” 2002, „Mėlynas bučinys” 2001, „Mėlynas lietus” 2002), autoportretų ciklas („Autoportretas su veidrodžiu” 2000, „Autoportretas su tulpe” 2003, „Diena kaip naktis” 2002), „Apie varnus ir dirvonus” („Rudenio varnas” 2000, „Didysis varnas” 2000, „Žydintys dirvonai” 2003), portretų ciklas („Ant baltos pagalvės” 2003, „Moteris su tulpe” 2003, „Veidas šviesoje” 2003).
Apie kūrybą:
„(...) Petrašiūnaiūtė pasaulį stebi tarsi per miglą, kontempliuodama ne aiškiai apibrėžtus medžiaginius daiktus, bet vaiduokliškus jų atitikmenis - širdimi suvoktą sielos haliucinaciją, kurios nereikia filosofiškai paaiškinti - užtenka išgyventi, pajusti, nuspėti.

Visa Petrašiūnaitės kūryba yra interjero drama, lyg nerišlus poteriavimas, kurį lydi tylus nepadarytų nuodėmių išpažinimas.”

Parengta pagal: šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Audronė Petrašiūnaitė / sud. D. Zovienė, tekstas: A. Uždavinys, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2007, p. 5-6