Antanas Gudaitis (1904–1989, Lietuva) – vienas žymiausių lietuvių tapytojų. 1922–1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1926–1929 m. studijavo Lietuvos universitete (literatūrą) ir Kauno meno mokykloje, 1929 m. lankė J. Vienožinskio privačią studiją. 1929–1933 m. studijavo freską Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje, taip pat A. Exter, A. Lhote’o, Colarossi ir Juliano akademijose Paryžiuje.
Gudaitis garsėjo ryžtingais reformistiniais teoriniais ir praktiniais manifestais, buvo vienas 4-ojo dešimtmečio dailininkų grupės „Ars“ iniciatorių ir nuosekliausias arsininkų idėjų puoselėtojas. 1935 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungą, nuo 1936 m. buvo jos valdybos narys. 1941–1943 m. vadovavo Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedrai. 1944 m. patvirtintas Vilniaus dailės instituto profesoriumi. 1965 m. tapo Lietuvos TSR valstybinės premijos laureatu.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nutapė figūrinių kompozicijų, natiurmortų, sukūrė piešinių, plakatų, scenovaizdžių, parengė interjero projektų.
Paveiksluose ryški P. Cézanne’o plastinės vaizdų sandaros ir kompozicijos principų įtaka, taip pat A. Deraino, G. Braque’o, P. Picasso, V. van Gogho, italų dailės ir senojo meno poveikis, piešiniuose – neoekspresionizmo tendencijos. Vėlesniojo laikotarpio kūriniuose išryškėjo savita tapymo maniera. Pagrindiniai žanrai – portretas, natiurmortas ir peizažas. Paveikslams būdingi raiškūs sodrių spalvų deriniai, liaudies meno tradicijų tąsa ir transformacija (motyvų, kolorito), apibendrinta kompozicija, psichologizmas. Pokario laikotarpiu nutapė realistinių figūrinių kompozicijų. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos A. Gudaičio tapybai būdingos kontrastingos spalvos, faktūrų raiškumas, nuotaikų ir ritmikos įvairovė.
Nutapė portretų, peizažų, simbolinių, alegorinio turinio paveikslų, kuriuose metaforiškai perteikė asmeninę patirtį, sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. 7–9-ojo dešimtmečio paveiksluose dažni simboliniai paukščio, arklio, grotesko, personifikacijos elementai, improvizacija, siužeto potekstės ryškinimas. Vėlyvojoje kūryboje vyrauja santūresnės formos ir spalvos, dramatizmas. Meistriškai naudodamas plastines tapybos priemones, A. Gudaitis savo kūriniuose plėtojo žmogaus būties, gaivališko ir pirmapradžio santykio su gamta temas, naudojo nacionalinius motyvus ir įvaizdžius. Padarė didelę įtaką XX a. lietuvių dailininkams, ypač koloristinei tapybai.
Nuo 1931 m. dalyvavo parodose; personalinės parodos surengtos Kaune (1937, 1965, 1974, 1984), Vilniuje (1962, 1964, 1974, 1980, 1984), Taline (1965), Maskvoje (1969), Rygoje (1975), Lvove (1980); pomirtinės – Vilniuje (1989, 1991, 1997, 2000, 2004, 2007, 2024), Panevėžyje (1999), Klaipėdoje (2001, 2025), Palangoje (2004), Kaune (2014), Šiauliuose (2018).
Kūriniai muziejuose Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje, taip pat užsienio šalių (Armėnijos, Estijos, Rusijos, Sakartvelo) muziejai.\
Parengta pagal: L. Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Lietuvos dailininkų žodynas“, t. 3: 1918–1944, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 142–148, taip pat Nijolės Žilinskienės tekstus (LNB Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2026).
