Gimė 1940 01 08 Šakiuose. 1966 m. baigė Valstybiniame dailės institute tapybą (mokytojai – J. Švažas, V. Karatajus). Parodose dalyvauja nuo 1966 m. Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1994–2005 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (suteiktas docento pedagoginis vardas). Viena ryškiausių tapybos savybių – išraiškos priemonių taupumas: naudodamas minimalias išraiškos priemones (neplėtodamas siužeto, nekomplikuodamas kompozicijos), dailininkas sugeba sukurti stiprios formos ir intensyvios nuotaikos paveikslus. Remdamasis tradiciniais meno logikos elementais, kurdamas tradicinio žanro darbus, lietuvių tapybą vis dėlto gerokai pakreipė modernumo link. Kūrybai būdinga chaotiškų ir taisyklingų formų, lygios ir faktūrinės tapysenos jungtis, ekspresyvus potėpis, prislopintas tamsus koloritas. Fiksuodama praeinantį laiką, A. J. Kuro kūryba motyvų semiasi iš konkrečios aplinkos, tačiau ji taip pat abstrahuota ir alegoriška. Dailininkas savo tapybą kultivuoja kaip vieną iš sudėtinių šių dienų ekspresyvios tapybos grandžių, sąmoningai apribodamas savo ieškojimų lauką jį suintensyvina.
Iš menininko pasisakymų:
Tapydamas tiesiog stengiuosi sukurti kažką, kas man svarbu, o jau tik paskui galvoju, ar kam nors tiks. Kaip vaikas drožia sau švilpuką – jeigu pasisekė, gali duoti ir kitam pašvilpaut.
Užrašai atsiranda ne specialiai. Manyje visada budi toksai savistaba. Kai jis gyvenimo šiukšlyne pastebi ką nors įdomaus, tuoj skuba užsirašyti, nusipiešti.
Ką skaito Kuras? (kalbino Audra Baranauskaitė)//Šiaurės AtėnaiNr. 938, 2009-04-24.
Menas yra darymas to, kas tau be galo malonu. Kankinuosi, kai negaliu dirbti iš visų jėgų. Tada būnu liūdnas ir piktas. Tačiau kai pavyksta įjungti visus variklius, tai nebesvarbu, sekasi tau tapyti ar ne. O nesėkmės neišvengiamos. Kai kurių paveikslų negaliu pabaigti kelerius metus. Tada sunaikinu, užtapydamas ant viršaus kitą kompoziciją. Jei gyvenčiau negyvenamoj saloj, tai vis tiek tapyčiau. Statyčiau absurdiškas skulptūras, šaudyčiau iš lanko, sugalvočiau įvairiausių žaidimų. Man menas visų pirma yra užsiėmimas pačiam su savimi, proceso intriga.
Daiktiškasis laikinumas (kalbino Juozas Pocius)//7 meno dienosNr. 616, 2004-05-28.
Dailėtyrininko įžvalgos:
Žinoma, Kuras savo pastebėjimų pagavose, kaip ir tapyboje, yra stipriai prisirišęs prie šiukšlių, senų daiktų, apsilaupiusių paviršių, nublukusios kasdienybės, prie to, kas neblizga auksu, o įgavo pūvantį, rūdijantį, irstantį pavidalą.
Liutkus Viktoras, Apie „Gyvenimo užrašus“,arba Kodėl A. J.Kuras nėra marksistas //Šiaurės AtėnaiNr. 963, 2009-11-06.
