Sukurti ryšį su menu
Koja kojon su menu kolekcininkas ir Užupyje veikiančios Tumo galerijos įkūrėjas Martynas Tinfavičius žengia nuo pat vaikystės. „Neprisimenu vaikystės namų sienų spalvų, tačiau puikiai pamenu jas puošusius M. Skudučio, D. Kasčiūnaitės, V. Kisarausko, S. Ušinsko ir kitų klasikų kūrinius“, – šypteli vyras. Maždaug prieš ketverius metus jis susižavėjo vis dar labai neįprasta meno kryptimi – Afrikos menu, o šiandien džiaugiasi galėdamas pristatyti ir pirmąją Baltijos šalyse, Vilniuje, surengtą šiuolaikinės Afrikos dailės parodą.
– Martynai, papasakokite, kaip jus asmeniškai sužavėjo šiuolaikinio meno pasaulis? Ar dar prisimenate, koks buvo pats pirmasis jūsų įsigytas meno kūrinys?
– Mano tėtis buvo meno mylėtojas, galima sakyti, kolekcininkas nuo jaunų dienų. Neprisimenu vaikystės namų sienų spalvų, tačiau puikiai pamenu jas puošusius M. Skudučio, D. Kasčiūnaitės, V. Kisarausko, S. Ušinsko, V. K. Jonyno, A. Martinaičio, R. Viesulo, V. Vizgirdos, L. Katino, S. Džiaukšto, V. Igno ir kitų klasikų kūrinius. Matyt, meno sėkla manyje buvo pasėta dar ankstyvoje jaunystėje. Na, o vaisiai užaugo po truputį – atsiradus vidiniams poreikiams, turint daugiau laiko ir finansinių galimybių. Išsikrausčius iš tėvų namų, mano paties namuose visad kabėdavo meno kūriniai, pasiskolinti iš tėčio, pas jį jau nebetelpantys. Pirmasis tikrai mano kūrinys buvo įsigytas prieš du dešimtmečius atsikėlus į naujus namus – tai buvo Vilmanto Marcinkevičiaus darbas. Vėliau santykis su menu buvo banguotas ir dažniausiai priklausė nuo kasdienės rutinos ar darbų intensyvumo – gilintis į meną skirdavau tai daugiau, tai mažiau laiko. Nors šiuolaikiniu menu domėjausi iš esmės visada, man artimiausi buvo XX a. Lietuvių klasikos darbai, modernusis menas, impresionizmas, postimpresionizmas. Šiuolaikinis menas ilgą laiką buvo it sunkiai perprantama teritorija, į kurią lyg ir norėjosi įeiti, tačiau stabdė būgštavimas, kad mažai ką tesuprasiu. Tad šiuolaikinio meno kūrinių kolekcijoje buvo nedaug. Galima sakyti, kad įsitraukti į pasaulinį šiuolaikinį meną padrąsino muzika. Mano žmona Justina yra labai muzikalus žmogus, su ja į namus atėjo daug ir labai įvairios muzikos, kurios galbūt ir trūko, kad pagaliau patikėčiau suprantąs šiuolaikinį meną. (Šypsosi.) Galima sakyti, 2020-ųjų vasarą mudu ir suvedė menas. Jau gerus metus iki mums susipažįstant buvau gana intensyviai susidomėjęs šiuolaikiniu menu, ypač –Vakarų Afrikos, tad toliau šiuo keliu jau ėjome kartu.
– Kuo menas jus jaudina?
– Meno kūrinys – tai emocija, santykis. Tai galimybė pažvelgti į istoriją, kultūrą, pažinti pasaulį, o kartu – ir patį save. Pavyzdžiui, biure kabo šiuolaikinio meno kūrinys: iš pirmo žvilgsnio tik juodais dažais nutapyti 2 kv. metrai drobės. Kai reikia persikrauti – užeiname ir pabūname su šiuo kūriniu. Atrodo, penkios minutės – trumpas laikas, tačiau kai paveiksle nėra už ko pasislėpti, kai tenka būti tik su savimi ir tais nedideliais dažų nelygumais juodos spalvos drobėje, skubančiam, rutinoje paskendusiam žmogui pirmą kartą tos penkios minutės gali būti ilgiausios jo gyvenime. Bet vėliau visada būna tik geriau. (Šypsosi.) Kai persikraustėme į erdvesnį biurą, jame atsirado ir daugiau meno kūrinių. Emocija iškart tapo geresnė. Iš pradžių vieną kūrinį pakeitus kitu, klausimų būdavo mažai, tačiau kai kūrinys iš biuro iškeliaudavo po metų, didelė dalis žmonių jau klausdavo: o kur šitas? ar grįš? Sąmoningai ar nesąmoningai žmogus susikuria santykį su jį supančiu menu.
– Kolekcionuoti meną – mūsų šalyje dar gana jauna veikla...
– Meno kolekcionavimo tradicijos pas mus dar gana skurdžios. Taip susiklostė ir istoriškai, ir dėl ilgo okupacinio laikotarpio. Apskritai kolekcionuoti meną – tai daug daugiau laiko ir žinių reikalaujantis procesas nei tiesiog įsigyti meno namų ar biurų interjerams. Keli privalomai žinotini meno kolekcijų pavyzdžiai galėtų būti Morozovų kolekcija, kuri neseniai buvo eksponuojama Paryžiuje, „Louis Vuitton Fondation“, taip pat – amerikiečių Hario ir Lindos Macklowe’ų modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcija, kurios šešiasdešimt penki kūriniai neseniai buvo parduoti „Sotheby’s“ aukcione už 922 mln. dolerių. Rekordinė suma, surinkta vos už keliasdešimt meno kūrinių, parodo Macklowe’ų sugebėjimus suprasti ir atskirti šedevrus – tiek pačius talentingiausius menininkus, tiek geriausius jų darbus. Kolekcionuojant mažiau dažnai reiškia daugiau, tad pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas žinioms ir nuojautai, ne kūrinių skaičiui.
– Tai kaip žmonėms padėti suprasti meno vertę?
– Norint atsakyti į šį klausimą, pirma reikėtų suprasti, kas apskritai slypi po žodžiu „vertė“. Kiekvienam vertė yra labai skirtingas ir subjektyvus dalykas. Vienam reikia tik gražaus, prie sofos derančio paveikslo, kitam – emocinės vertės, o trečiam vertė ‒ piniginė išraiška ateityje. Kūrinių kainą sureguliuoja rinka su visais gana sudėtingais savo elementais, ir ji susidėlioti gali visai kitaip nei menotyrininkų ir meno ekspertų nuomonė. Pavyzdžiui, ištarus Viktoro Vizgirdos pavardę, menotyrininkas nusiims kepurę ir nesąmoningai atsistos, nors rinkoje jo darbų kainos panašios kaip kokio nors žurnale pozuojančio madingo šiuolaikinio menininko, piešiančio „sapnuose atėjusius vaizdus iš kosmoso“.
Jei apie vertę kalbėtume trumpai ir abstrakčiai – dalinai svarbu, koks kūrinio kontekstas, kokiu būdu menininkas prie šio kūrinio priėjo, ar matosi originalumas, o gal tai akivaizdi kokio garsesnio menininko kopija. Jei autorius miręs – itin svarbu surinkti faktus, užtikrinti, kad tai – originalus darbas. Kūrinio vertei visada svarbi istorija, kūrinio dalyvavimas parodose, muziejinėse ekspozicijose. Ar iš kūrinio subjektyviai sklinda jėga?
Pavyzdžiui, apie XX a. italų menininką Lucio Fontana šiandien galbūt žinotume gerokai mažiau, jei vieną dieną jis nebūtų tiesiog supjaustęs savo drobių. Šiandien rinkoje jo supjaustytų kūrinių vertė viršija ir 10 mln. dolerių.
Kitas pavyzdys – atsistojęs prie Henriko Čerapo trijų metrų aukščio drobių, net ir nieko apie jį neskaitęs, subjektyviai jaučiu kūrinio jėgą, panašiai tokią kaip parodoje „Art Basel“ žiūrėdamas į P. Soulages darbus. Tačiau šių kūrinių rinkos kainos skirtumas – tūkstantis kartų.
– O kaip ir kada pats pradėjote kolekcionuoti meną, kaip susidomėjote šia veikla? Kokią joje matote prasmę?
– Aiškaus atskaitos taško nėra. Esu tikras: viskas ateina, kai būna tinkamas laikas. Su Justina nelaikome savęs kolekcininkais – kartais tai įgarsina kiti, kartais to reikia, kad galėtum įsigyti šiuolaikinio meno kūrinį. Iš kitos pusės – nieko blogo, kai du paveikslus nusipirkęs žmogus teigia kolekcionuojąs meną. Kolekcionavimas, perkant tokius kūrinius, kad susiformuotų meninė kolekcijos vertė, yra sudėtingas ir labai daug laiko bei kantrybės reikalaujantis procesas. Bet visa ko pamatas – tai kolekcininko supratimas, kodėl jis tai daro. Šiandien tai, ką kol kas matome Lietuvoje, yra labiau meno supirkimas, fokusuojantis ne į „kodėl tai darau“, o norint užsiklijuoti „kolekcionuoju meną“ etiketę. Galbūt dėl to ir norisi vengti šio žodžio. Iš kitos pusės –galerine veikla užsiimu jau ketvirtus metus, tad praleidžiu nemažai laiko parduodamas kūrinius, konsultuodamas, įtraukdamas naujus žmones.
– Kaip atrodo jūsų asmeninė meno kolekcija? Ką turi turėti darbas, kad atsirastų jūsų namuose ar biure?
– Sąvokos „asmeninė kolekcija“ nelabai naudojame. Su Justina esame apsitarę dėl kūrinių,
kurie šiandien teikia daugiausiai džiaugsmo ir kabo namuose ar biure. Tai mums abiem labiausiai patinkančių autorių darbai: Kazės Zimblytės, Jono Rimšos, Prano Gailiaus, Arbit Blato, Prano Domšaičio, Henriko Čerapo, Theo Tobiasse, Prano Lapės, Maxo Bando, Viktoro Vizgirdos, Henriko Šalkausko, Romo Viesulo. Man labai patinka ir medinės Stanislovo Kuzmos skulptūros. Menui atsirasti namuose ypatingų reikalavimų nėra – kūrinys tiesiog turi patikti, turi su juo pajausti santykį. Yra nemažai kūrinių, prie kurių mes esame prisirišę tiek emociškai, tiek žiūrime į juos kaip į investiciją, bet jiems dar nesuradome vietos. Galbūt dėl to pernai natūraliai gimė projektas – kūrinių nuoma kitiems biurams. Dažnai tiems, kas svarsto pradėti kolekcionuoti ar įsigyti kūrinių, tai yra gera galimybė ilgiau su kūriniais pagyventi, pajausti juos dar neinvestuojant pinigų. Mums taip pat gera, kai kūrinys matomas, kelia kam nors teigiamas emocijas, o ne tiesiog dulka saugykloje.
– Kaip apskritai įsigyjamas kūrinys? Ar meną renkatės kaip investiciją, o gal priešingai – svarbesnė emocinė vertė?
– Tai labai priklauso ir nuo paties kūrinio. Kadangi pastaruosius ketverius metus gana aktyviai užsiėmiau galerine veikla, pamačius lietuvių autorių darbus kartais užtenka vos kelių minučių, kad suprasčiau, ar man kūrinys patinka, kokia galima jo paklausa rinkoje ir kiek būčiau pasiruošęs sumokėti. Kalbant apie šiuolaikinio meno autorius, procesas užtrunka gerokai ilgiau. Be to, skiriasi, ar perki kūrinį iš autoriaus, jo agento ar galerijos. Kūriniai pasirenkami skirtingai. Jei darbas keliauja į namus – svarbiausia emocinė vertė ir, galima sakyti, visada esi pasiruošęs už jį šiek tiek permokėti. Dalį kūrinių perkame kaip investiciją, o čia jau reikia daugiau analizės, mažiau emocijų. Jei kūriniai perkami galerinei veiklai, emocijas privalu sukontroliuoti. (Šypsosi.)
– Kas meno kūrinį padaro vertingą?
– Meno kūrinių kainas sureguliuoja rinka su savo mechanizmais, agentų, vadybininkų, galerininkų veikla, meno ekspertų straipsniai, publikacijos apie autorių, laikas, mados tendencijos. Kartais tiesiog aplinkybės: pavyzdžiui, aukcione susirungę du nenorintys vienas kitam nusileisti pirkėjai. Japonų šiuolaikinio meno žvaigždė Yayoi Kusama yra prikepusi 10 cm dydžio molinių moliūgėlių, kainuojančių 500‒600 dolerių, tačiau neseniai viename Izraelio aukcione toks kūrinys buvo parduotas už 17 tūkst. eurų. Dėl to moliūgėlio susirungė dvi turtingos moterys, kažkur nugirdusios, kad Kusama kaip tik tuo metu vieši Tel Avive, – aukciono aplinka, taurė vyno, pranešimas televizijoje sukūrė dvidešimt kartų didesnę vertę. Jei rimčiau: kūrinio vertę kuria jo unikalumas, retumas, aktualumas, kontekstas, istorijos.
– Martynai, vienas iš naujausių projektų, prie kurio prisidėjote, – tai šiuolaikinės Afrikos dailės paroda. Kaip atradote lietuviams tikrai menkai pažįstamą ir iš esmės beveik nepatirtą Afrikos meno lauką? Kuo jis kitoks? Kuo savitas?
– Šiuolaikiniu Afrikos menu susidomėjau prieš ketverius metus, įsimylėjau – prieš dvejus. Nuo to laiko esame peržiūrėję, nagrinėję daugiau kaip keturių šimtų menininkų kūrybą. Su pusšimčiu autorių ar jų vadybininkų susirašinėjome, derėjomės, svarstėme įsigyti, maždaug dvidešimties autorių kūrinius įsigijome. Prieš pusę metų dalį kolekcijos parodėme muziejaus menotyrininkėms – taip ir gimė mintis surengti parodą. Tai, kad paroda atsidūrė muziejaus salėse, yra labiau Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nei mūsų nuopelnas. Parodoje pristatomi menininkai aktualumu lenkia net šią dieną: gana stiprus meninės išraiškos posūkis Afrikos, ypač – Vakarų Afrikos dailėje, įvyko tik prieš trejus ketverius metus. Ir nors kai kurie šiuolaikinio meno muziejai jau perka jaunų Afrikos menininkų kūrinius, tiek Londone, tiek Niujorke grupinės parodos dar retas reiškinys, mat muziejų tinklelis dėliojamas gana toli į priekį. Kai prieš parodą konsultavomės su Niujorko meno parodų kuratoriais, jiems buvo abejonių: sudėtinga padaryti parodą be juodaodžių meno kuratorių. Vis dėlto dr. Vilma Gradinskaitė ir dr. Karina Simonson puikiai viską sudėliojo įvietas. Tarp žmonių, besidominčių šiuolaikiniu Afrikos menu, ne kartą nuskambėjo tiek Vilniaus, tiek Vytauto Kasiulio dailės muziejaus, tiek Tumo galerijos pavadinimai.
Per parodos atidarymą ir Muziejų nakties renginį buvo viršyti lankomumo rekordai – tai tik parodo, kad to reikėjo. Mūsų atveju, tie keli metai žiūrint į Afrikos meną ir praplėtė geografines žinias, ir supažindino su kitomis kultūromis. Su nemaža menininkų dalimi susibičiuliavome – visa tai ne ką mažiau svarbu nei įsigyti kūriniai.
Parodą „Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės svajos ir realijos“ galite aplankyti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje iki rugsėjo 4 d.