Kolekcijos: Stasys Krasauskas
(1929–1977)

Dailininkas, grafikas. Gimė 1929 m. Kaune. Mirė 1977 m. Maskvoje. 1958 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (grafiką), 1961-1977 m. jame dėstė (docentas-1969). Nuo 1959 m. dalyvavo dailės parodose. Už E. Mieželaičio knygos „Žmogus” ir J. Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai” iliustracijas 1965 m. gavo LTSR Respublikinę premiją. Knyga „Žmogus” buvo apdovanota Tarptautinėje knygų parodoje Leipcige (Vokietija) bronzos medaliu. Surengė  apie 30 individualių parodų: Vilniuje (1964, 1970, 1979 ir 1984), Maskvoje (1962 ir 1973), Taline (1964), Rygoje (1972), Berlyne (1974), Bombėjuje (1976), Čikagoje (1979) ir kt. S. Krasauskas sukūrė daug iliustracijų knygoms. Dailininko kūriniai pasižymi metaforiškumu, simbolika, asociatyviais įvaizdžiais, linijų ritmingumu.

Parengta pagal LDM Dailininkų duomenų bazę.

Apie kūrybą:

„Pagrindinės grafikos spalvos - juoda ir balta. S. Krasauskas pirmumą teikia juodajai - juodas kvadratas ar dėmė, kurioje virtuoziškai baltomis linijomis išrėžiamos dailininko mintys ir regėjimai. Plastika bei technologija S. Krasausko grafika gal ir yra „negatyvi”. Tačiau joje nė iš tolo nerasime nei šaltų tonų, nei „juodo” požiūrio, nei pesimizmo, nusivylimo ar niūrios vienatvės, joje nekeliama net mirties problema - viena iš pagrindinių žmogaus būties koordinačių. S. Krasausko grafika gyvenimą teigianti ir skaidri kaip kristalas. Baltiems ir grakštiems rašmenims juodame fone nereikalingas trimatis modeliavimas, jais kuriami įvaizdžiai pastovūs, giliai išgyventi, poetiški, įprasminti. Dailininko filosofinė pasaulėžiūra šviesi kaip ir jo linija, - švari, muzikali, tiek klasikinė, tiek ekspresyvi, kai kur štrichuota, kai kur - kaligrafiška, be jokių groteskiškų deformacijų. Jo raižinių kompozicija labai įvairi - nuo lakoniškiausios iki sudėtingos orkestruotės. Meninius įvaizdžius S. Krasauskas kuria juodos ir baltos spalvos kontrastais, pasitelkdamas metaforą bei alegoriją.”

Parengta pagal: Stasys Krasauskas / sud. J. Grigienė ir kt., tekstas: K. Kristevas, Vilnius: Vaga, 1980, p. 142-143