Dalia Matulaitė | Gražina, 1973-2000 | Bronza, granitas, H:68

Sign.: DM 2000
Versija yra LNDM
Didelė skulptūra puošia Lietuvos Seimo rū­mus
Repr. kn. Dalia Matulaitė (Vilnius, Artseria, 2014) p. 76-79
Muziejinis autorius. Lietuvoje darbų turi LNDMe
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė 2000 m.

Skulptorė Dalia Matulaitė įamžino narsią karžygę Gražiną, tokiu būdu primindama ne tik Mickevičiaus garsiosios poemos „Gražina“ heroję, bet ir amžiną lietuvių kovą už laisvę (ši skulptūra puošia Lietuvos Seimo rūmus).
Apie A. Mickevičiaus poemą “Gražina”.
Adomas Mickevičius, vienas žymiausių romantizmo epochos rašytojų. „Gražina‘‘ jo poema apie klastą ir didvyriškumą.
Kunigaikščio žmona Gražina nebe pirmos jaunystės, bet vis dar gražiausia mergina. Jos veidas ir kūnas buvo labai dailūs. Veido bruožai labai moteriški ir kupini išminties. Ūgiu ir išvaizda buvo labai panaši į kunigaikštį Liutaurą. Kartais ją net maišydavo su Liutauru.
Kunigaikštytė buvo labai gera vyro patarėja. Gražina visada pasitikėdavo savo vyru ir niekada jo nežemindavo. Ne taip, kaip kitos žmonos, Gražina Liutaurui padėdavo išspręsti įvairius reikalus. Kunigaikščiui protingai pasitarus su Gražina, aiškėdavo bylos, sąjungos ir karas.
Liutauro žmona labai susikremta išgirdusi, kad kunigaikštis ruošiasi susivienyti su kryžiuočiais ir pulti Vytautą. Ją pašiurpino ta mintis, kad jos vyras gali pasielgti neteisingai.
Gražina nusprendė pati gelbėti savo vyro garbę. Kunigaikštytė, apsirengusi Liutauro šarvais, išvedė karius į mūšio lauką. Kariauti ne prieš Vytautą, o prieš kryžiuočius. Kai Liutauro armija pradėjo karą, visi nustebo, kaip „kunigaikštis‘‘ blogai kariauja. Kardu jau nebeprakerta šarvų, jis dažnai nuslysta ir atšoka. Kryžiuotis trenkė Gražinai ir sunkiai ją sužeidė. Kariai skubėjo jai padėti, bet ji iškrito iš balno ir mirė. Pradėjus deginimo apeigas iš tamsos išėjo Liutauras ir su didele pagarba Gražinai visiems pranešė, kad dega moteris su kario rūbais, bet karžygio dvasia. Tardamas šiuos žodžius, kunigaikštis šoko į liepsnas ir kartu su kunigaikštyte dingo amžiams.
A. Mickevičius išaukština moterį, pasiaukojusią dėl tėvynės ir vyro Liutauro garbės