Kolekcija: Pranas Gailius

Legendos" (apie Praną Gailių)

Pranas Gailius: nuo bohemos iki disciplinos
Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2016-07-19

Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukęs tapytojas, skulptorius ir grafikas Pranas Gailius visą likusį gyvenimą praleido Prancūzijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje-septintojo dešimtmečio pradžioje P. Gailius, baigęs meno studijas, įsiliejo į gyvą ir jau beveik pusę amžiaus pakilimą išgyvenantį Paryžiaus tapytojų gyvenimą. Menininkas ne viename interviu teigia, kad karjeros pradžioje Prancūzijos sostinė tais laikais buvo laisvesnė nuo prietarų, ideologijos ir griežtos tvarkos nei bet kuris kitas miestas. P. Gailiaus kasdienybė buvo tokia: iki pietų – darbas studijoje arba natūroje, popiet – ką tik baigto darbo pardavimas galerijai, o vėliau – bohemiškos pramogos.
Polinkis į laisvą, boheminį gyvenimo būdą P. Gailiaus darbuose ryškėja per ryšius su tašizmo meno kryptimi: spontaniškumas, pasidavimas intuicijai, atsitiktinumo nulemta paveikslų kompozicija ir niekuo, išskyrus nuotaika, nepaaiškinamos dėmės dominavo P. Gailiaus ankstyvuosiuose darbuose. Gyvenimą menininkas traktavo kaip nenuspėjamą, į jokį siužetą ar naratyvą nesujungiamą įvykių seką, todėl beveik visi darbai priskirtini abstrakčiajai dailei. Nepasiduodantis tvarkai, režimui, disciplinai P. Gailius kūrė taip, kad ekspresionistiniai potėpiai ir linijos darbuose jungiasi į chaotišką vaizdą, kurį vienija autoriaus gaivališkumas, o ne išankstinis sumanymas. Menininko tašistinė tapyba išreiškia nežinios, kuri visai nebaugina, būsenas.
Lengvumas jungiasi su dramatizmu, kuriame glūdi poetinė struktūra, neapribota jokių priežasčių ir tikslų. Inspiracijos šaltiniai tvyro miesto ore ir žmonėse, todėl kelias nuo kūrybinio sumanymo iki baigto darbo primena Gilles'io Deleuze'o rizomų teoriją: išėjęs į miestą niekada nežinai, ką sutiksi, o susitikus su bičiuliu ar drauge, laukia netikėtumai, kurie visiškai išbalansuos dieną. Taip tokią dieną vertintų P. Gailiaus darbų žiūrovas, kuris gyvena disciplinuotai. Menininkas elgiasi kitaip – ši netvarka yra pati tikriausia, giluminė tvarka.
Tašistinis tapybos darbas „Abstrakcija VI“ rodo, kad net visiškai išlaisvėjęs mąstymas, kompozicijos ir kolorito taisyklių ignoravimas, tapyba „by chance“ sukuria išbaigtą visumą. Net netvarkoje ir radikaliame atsiribojime nuo disciplinos glūdi tos disciplinos pagrindai. Tie, kas seka taisykles, niekada neprieis iki lygmens, kuriame skleidžiasi šių taisyklių esmė ir prasmė. Jie liks paviršiuje, P. Gailius skverbėsi į gilumą, kurioje reikšmės radimosi sąlyga – binarinė žvilgsnio, formos, spalvos, linijos opozicija – neveikia. „Abstrakcijoje VI“, kaip ir daugelyje ankstyvųjų darbų, kompoziciniai elementai nesukuria to, kas būtų vadinama pasakojimu, kurio tikslas būtų įsikurti erdvėje ir laike – dalyvauti erdvėlaikyje. Šis paveikslas svarbus tuo, kad jame laikas sustoja ir tęstinumas suvokiamas kaip sudužimas į akimirkas. Bohema tvarkingam pasauliui pasiūlo naujų idėjų – drąsą nevadovauti pačiam sau. Tuomet bet koks pasipriešinimas ar revoliucingumas ima atrodyti kaip kaukių rinkinys. P. Gailiaus ankstyvieji darbai teigia: kai atsisakai valdyti save, esi sunkiai prieinamas išorinei prievartai. Ištinka euforija ir džiaugsmas. Paveikslai ima nešti gyvybę ir stipriai įtraukia žiūrovą į save. Pačiam autoriui kūriniai „krizės asmenybių“ laikais yra patvirtinimas, jog vis dar gyvenama. Bohema ir iš jos besirandanti kūryba atstoja bet kokius ekstremalius nuotykius. To, kas fiksuojama, neištinka mirtis, nes autorius, nekonstruodamas reikšmių struktūros, nepasiduoda savo mirties varai – atskirčiai.
Vėlesnioji, XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio–XXI amžiaus pradžios P. Gailiaus kūryba teigia visiškai priešingas vertybes, nei ankstyvieji darbai. Autorius ėmė kurti paveikslus, grafikos darbus, skulptūras, artimas japonų mąstymui, kurio esminis akcentas yra vidinė ir išorinė švara ir tvarka. Kai kurie darbai netgi kaligrafiški. Po audringos jaunystės P. Gailius pasiekė refleksyvią discipliną, kuri jo neribojo ir netramdė, tačiau suteikė minties ir veiksmo aiškumą. Rytietiškoji jo kūrybos tendencija sietina ir su bendra Paryžiaus bohemos pabaiga, ir su asmeninio gyvenimo permainomis. Prancūzijos sostinė neprarado laisvumo, tačiau menininkai jau tapo įtraukiami į institucinį gyvenimą, kuriame P. Gailius dalyvavo minimaliai. Įkvėpimo šaltiniai, iš pažiūros, liko tie patys, tačiau jau įgaunantys konkretumą, paveikslų figūros yra atpažįstamos, nors ir nepasakoja siužeto.
Paveikslas „Nue“ vaizduoja moterį, kuri pozuoja. Dalyvauja trys žvilgsniai: pozuotojos, menininko ir žiūrovo. Šis P. Gailiaus darbas, skirtingai nei ankstyvoji kūryba, jau perteikia tapytojo išorinį žvilgsnį: anksčiau buvo fiksuojamos daugiausiai vidinės būsenos, vėliau jau dominuoja „Aš ir Tu“ santykis, kuris jau primena fenomenologinį žvilgsnį. Išorinei tikrovei primetamas vertinimas, žvilgsnis užvaldo subjektą ar objektą. Artimas aktui darbas „Nue“ byloja apie geidžiančią žiūrą: į moterį žvelgiama kaip į savo jausmo ir minties atspindį. Fenomenologinio žvilgsnio teorijoje tokia žiūra vadinama veidrodine, o ne primenančia žiūrėjimą per langą arba grožėjimąsi forma. Tas pats gaivališkumas ir spontaniškumas jau ne perteikiamas tapyba, o primetamas subjektui ir objektui, ir tik po virsta kūriniu.
P. Gailiaus vėlyvoji tapyba tapo medijuota: joje kaip tarpininkas dalyvauja išorinė tikrovė, o ankstyvieji darbai buvo labiau narcistiniai – bandymai paliesti savo atvaizdą. Narcizo gyvybė (mirties vara ankstyvajai P. Gailiaus kūrybai nedarė įtakos, nes buvo patiriama kasdieniu boheminiu gyvenimu) virto tarpasmeniniu santykiu, kurį jau riboja laikas ir erdvė. Būdamas pats su savimi, P. Gailius kūrė kaip tas, kuris patikėjo nemirtingumu, lemiančiu nuolatinę autoriaus vidinę įtampą ir jėgą, o tapęs atviru santykiui su pasauliu, jis pasiduoda mirčiai, Istorijai, pasakojimui. Savo kūrybine biografija P. Gailius liudija: niekas nėra nemirtingas.