Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990) Vilniaus dailės akademijoje įgijo Tapybos bakalauro ir magistro išsilavinimą. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2016 metų. Surengė keturias personalines parodas Lietuvoje, dalyvavo keliolikoje grupinių parodų Lietuvoje, Indijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Gruzijoje, pleneruose Lietuvoje bei Gruzijoje.
Gabrielė Šermukšnytė – jaunosios kartos, atpažįstamo kūrybinio braižo figuratyvinės tapybos atstovė. Menininkė tiria išvirkščias popkultūros puses, ironiškai komentuoja šiuolaikinės visuomenės dekadansą ir rodo negailestingą jo atspindį.
Gabrielės kūryboje visuomenės žaizdos pateikiamos aksomo švelnumu – rakinėjant skaudulius prisaldinta tapybos retorika. Kūrybos bruožu jau yra tapęs rausvų, rusvų spalvų prislopintas koloritas, tai išnykstantis, tai išnyrantis minkštas potėpis, skrupulingas dėmesys detalėms.
Išvirkščių siūlių išnarstymui autorė dažnai pasitelkia veidrodžio simbolį. Jis atsukamas prieš savidestruktyvaus pasaulio veidą, iškeliamas prieš save ir žiūrovą, sukiojamas tarp tikrovės ir iliuzijos. Atspindžio tema jau sutikta autorės personalinėse parodose Tuoj išskris paukščiukas (2015), (At)spindėjimas (2014), Dvi veidrodžio pusės (2014). Ši tema permąstoma ir išnyra paveiksluose kaip visuomenės primestas rėmas, tuštybės aplinka, audiovizualinės epochos atspindys ar kaip pasąmonės simbolis.
Figūros Gabrielės paveiksluose – pasakų veikėjos, plastmasiniai manekenai, būtybės tarp žmogaus ir objekto – yra lyg nuolatinėje laukimo būsenoje. Siurrealistinės, neįmanomai saldžios prabangos pripildyta erdvė yra pakibusi sustabdytoje akimirkoje. Nors keliami klausimai apie šiandienos problematiką, kūrinių erdvėlaikis, rodos, pasiekia žiūrovą iš kito laikmečio ir kitos realybės. Žiūrovas atpažįsta masinės kultūros elementus ir yra įtraukiamas į sapną ar miražą primenantį pasakojimą tapybiniais vaizdiniais.
Grožio sąvoka Gabrielės kūryboje įgyja skirtingas prasmes ir paskirtį. Sąmoningai pertekliniuose paveiksluose į grožį žvelgiama ironiškai, sukuriant sodrią masinės kultūros projekciją ir pateikiant ją atgal į visuomenę. Žiūrovas įtraukiamas į nuolatinį žaidimą, kvietimą įminti mįsles ir atspėti, ką šįkart parodė kortos.
